Naujausios
Valstybės kontroliuojamų laikraščių idėja buvo labai gaji, nors Spaudos streiko metu premjeras G. Vagnorius pareiškė, kad valstybės laikraščių nebebus.
Labai sunkiai iš savivaldybių priklausomybės vadavosi Joniškio, Pakruojo rajonų tradiciniai laikraščiai. Kurį laiką tarp dangaus ir žemės (nei valstybinis, nei privatus) jautėsi Šiaulių miesto dienraštis „Šiaulių naujienos“. Dar gerokai prieš Spaudos streiką rajonuose ir miestuose suradikalėjusio ir suprimityvėjusio Sąjūdžio aktyvistai pakilo atgaivinti užslopusius savo leidinius.
Šiaulių savivaldybės kabinetuose uoliai ruoštas naujo suvalstybinto organo projektas. Steigti ir finansuoti naująjį laikraštį turėjo miesto Savivaldybė. Taip pradėta „Aušros alėja“. Kalbėta, kad naujasis laikraštis, turėsiantis tapti dienraščiu, alternatyva „Šiaulių kraštui“.
Baigiantis 1991-iesiems redakciją vienu metu paliko 4 žurnalistai. Jie ir turėjo tapti naujojo dienraščio komandos branduoliu. Vėliau tik Birutė Kybartienė, UAB „Šiaulių kraštas“ steigėja (!), įsidarbino „Aušros alėjoje“, tapo leidinio redaktore.
1992-ųjų metų pradžioje Šiaulių miesto tarybai pateiktas laikraščio steigimo projektas, prašyta 150 tūkstančių rublių. Siūlyta prie Savivaldybės steigti leidybinę grupę su juridinio asmens teisėmis.
„Bene deputatai susigaudys, kad juridinio asmens teises turinti grupė galės Spaudos kontrolės valdyboje įregistruoti bet ką, nors ir žurnalą...“, – perspėta „Šiaulių krašte“. Deputatai nesusigaudė, tačiau projektas buvo atmestas dėl pinigų: „Jeigu neturime iš ko dengti dalį transporto išlaidų ar kaip kitaip padėti sunkiau gyvenantiems žmonėms, tai kam taškyti pinigus valdiškiems ideologiniams ruporams“.
1992 metų rugpjūčio pabaigoje „Aušros alėja“ pasirodė kaip savaitraštis, nes, Savivaldybėje negavus pinigų, atsisakyta politinės dešinės regioninio dienraščio idėjos. Keletą metų, kol šis leidinys egzistavo, „Šiaulių kraštas“ su juo turėjo nemažai konfliktų, kurių vienas sprendėsi teisme.
„Šiaulių kraštas“ šiame leidinyje pavadintas „laikraštpalaikiu“. 1994 metais teko susitikti teisme, tačiau ten sužinota, kad reikia bylinėtis ne su redakcija, o su laikraščio steigėja Sąjūdžio Šiaulių miesto taryba.
Kitas posėdis buvo paskirtas sausio 13-ąją. Teismo salė pilnutėlė. Kilo šurmulys, pasigirdo šūksniai, kaltinimai „Šiaulių kraštui“, kad „šis laikraštpalaikis Sausio 13-ąją suorganizavo teismą Sąjūdžiui“.
Teisėja, supratusi klaidą, nutraukė posėdį, tačiau mitingas persikėlė į koridorių. Pusšimčio įsiaudrinusių senyvo amžiaus žmonių apsuptyje vos išvengiau bausmės. Grėsmingai prie akių artėjo dvigubai stambesnio vyro išskėsti du pirštai. Ims ir išdurs. Dviejų pirštų kombinacija prie aukos akių (akis išdursiu, padla) – iš zonos, iš vagių pasaulio. Apie akių išdūrinėjimą dviem pirštais rašoma Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ viename iš blatnųjų skyrių... Atskubėjusi teisėja pagrasino policija ir liepė skirstytis.
Akivaizdus valdžios noras valdyti žiniasklaidą. Stebėtinai greitai pamiršti Sąjūdžio šūkiai už laisvą spaudą. 1992-aisiais bekovodamas dėl visuomeninio televizijos ir radijo statuso LTV vadovo postą paliko Laimonas Tapinas.
Plačiai nuskambėjo Šiaulių savivaldybės planas sujungti Savivaldybės žinioje esančias televiziją ir radiją. Veikta ypač grubiai, skandalas perėjo ir valstybės sienas. Todėl šiauliečių planui nepritarė ir didieji Vilniaus konservatoriai, pasiūlydami suvisuomeninti televiziją ir radiją.
Dar grubiau veikta rajonuose. Kai Joniškio rajoną valdžiosios dešiniosios partijos pradėjo savintis tradicinę „Sidabrę“ (buvęs „Tarybinis balsas“), žurnalistai jiems pasiūlė leisti savo partinius leidinius. „Kam mums reikia kokio nors laikraštėlio. Mes jį turime. „Sidabrė“ mūsų laikraštis“, – sakė į redakciją šeimininkauti atėję partinukai. Kova dėl Joniškio laikraščio tęsėsi ilgai ir nuožmiai.
1992 metų birželį savaitraščio „Dienovidis“ apžvalgininkas rašė be užuolankų: „Būtų tikrai apmaudu, jei dešinieji nepasinaudotų proga ir nesukurtų savo rajoninių informacijos leidinių, galinčių konkuruoti su senaisiais komunistiniais laikraštėliais.“
Bene ilgiausiai tęsėsi batalijos tarp „Šiaulių krašto“ ir Valstybės kontrolės departamento bei personaliai su VKD Šiaulių apygardos vyriausiąja kontroliere V. Pliuščiauskiene.
1992 metų lapkritį straipsnyje „Valstybė yra ne mūsų, Valstybė kol kas – valdžios“ teigta: „Anksčiau partija turėjo partinę kontrolę, o liaudis – liaudies kontrolę. Dabar jų vietoje išdygo kita, dvigubai partiškesnė ir antra tiek liaudiškesnė. Tačiau kurių galų ji pavadinta valstybės? Ką bendro ši ideologinė institucija turi su valstybe?“
Jau po pirmosios publikacijos „Šiaulių kraštas“ buvo atakuotas reikalavimais ir grasinimais. Įsižeidusių pareigūnų ir valstybės institucijų raštai redakcijai jau buvo nebe naujiena, todėl juos komentavo „Trigrašio“ satyrikai ir rubrikos „Ideologinės kovos frontuose“ apžvalgininkai.
1993-iaisiais pasirodė serija straipsnių „Ko nereikia matyti valstybės kontrolieriams“, sukėlusių daug debatų spaudoje, televizijoje ir teismo salėje. Pagrindinė publikacijų mintis: kaip gali kontrolierius kontroliuoti kitus, jeigu pats naudojasi tarnybine padėtimi ir nesilaiko įstatymų?
V. Pliuščiauskienė kreipėsi į teismą „dėl garbės ir orumo“, parašė pareiškimą Generalinei prokuratūrai „dėl šmeižto“. Iškelta baudžiamoji byla publikacijų autoriui P. Dargiui. Žurnalistą imta tardyti. Byla nutraukta, tačiau greitai iš Vilniaus su trenksmu grąžinta atgal. Labai reikėjo nuteisti P. Dargį ir tuo pačiu prispausti ir „Šiaulių kraštą“.
Tačiau ir to buvo negana. Į teismą dėl „garbės ir orumo“ kreipėsi ir Valstybės kontrolės departamentas. Teismai užsitęsė. Valstybės kontrolierius, buvęs buldozerininkas Kazimieras Uoka neteko pareigų, pasikeitė ir šalies valdžia. Vietoj Aukščiausiosios Tarybos atsirado Seimas. Nutraukta P. Dargiui „pakabinta“ baudžiamoji byla. 1994 metų birželį iš darbo atleista V. Pliuščiauskienė. Žlugo ir civilinės bylos.
Valdžios tema – neišsemiama. Sunku rasti „Šiaulių krašto“ numerį, kurio keptuvėje nesėdėtų koks nors viršininkas. Diena iš dienos. Santarvės su valdžios namais negalėjo būti. Aštrumu ir šmaikštumu išsiskyrė Petro Dargio ir Arūno Limanto rašiniai.
1992-aisiais darbo neteko Vilius Puronas, Šiaulių miesto vyr. dizaineris.
Prieš Velykas V. Puronas partijoms pasiūlė pasigaminti po du kiaušinius ir juos pakabinti po bulvaro arka. Partijos kiaušinių nekabino, todėl jas imta vadinti bekiaušėmis. „Mano atestaciją puošė trys atstovai iš aktyvių dešiniųjų politinių grupuočių, kurios turėjo malonumą nepuošti miesto per šv. Velykas (...) Sužinojau, kad esu ateistas, komunistas ir... kvailas (...) Aš nesigailiu parodęs partijų dėslumą“, – laikraščio skaitytojams paaiškino V. Puronas.
Dėslumas buvo menkas, tačiau cinizmas valdžios arimuose gerai derėjo. Žmonės – sau, valdžia – sau. 1995-ųjų rugsėjo pradžia. Rugsėjo 8-osios vakarą į mitingą Šiauliuose susirinko apie 5 tūkstančius žmonių, protestuojančių prieš energetikos kainų didinimą.
„Ponas Šleževičiau! Gėda tau! 80 proc. tautos parklupdei ant kelių“, „Juodo kumelio iki baltumo nenuplausi“, „Kompensacija už šildymą yra gėdinga išmalda“, – tokio turinio plakatai puošė daugiatūkstantinę minią. Į mitingą atvyko 3 Seimo nariai, dalyvavo profsąjungų elitas.
Kai tauta rinkosi į mitingą, Šiaulių savivaldybininkai išsiruošė prie Šonelio ežero Kelmės rajone, į savo pirtelę.
„Lygiai 16 val. 30 min. (tuomet prasidėjo ir mitingas) prie Šiaulių savivaldybės rūmų atriedėjo Šiaulių valstybinio autobusų parko raudonšonis minkštasis „Ikarus“. Prie Savivaldybės rūmų privažiavo ir žydros spalvos „Latvija“ – taip pat į pirtį“, – rašė A. Limantas.
Kelios valandos prieš savivaldybininkų išvyką žurnalistas, apsilankęs Šonelio pirtelėje, stebėjo, kaip kaista pečius, ruošiami stalai. Išsiaiškinta, kad pirtį galima ir išsinuomoti, bet „reikia į Šiaulius, į meriją – pas Alūzą“ (Komunalinio ūkio skyriaus viršininkas) ir dėl kainos su tuo pačiu Alūzu reikia tartis. „Šeimininkė užsiminė, kad šiandien kaip tik visi suvažiuos, galima ir susitarti“.
Visi suvažiavo apie 18 val. Paskutinis tarnybiniu „Mercedes“ pričiuožė meras Alfredas Lankauskas. „Šefas atvažiavo“, – kažkas šūktelėjo. Balius (arba – buvo sakoma – spartakiada) prasidėjo. „Kaip sveikatėlė šį rytą?“ – Savivaldybės sportininkus pasveikino „Šiaulių kraštas“.
Gražiau nebūna: tūkstančiai šiauliečių į mitingą, o savivaldybininkai – į pirtį! Pasipiktinimas kunkuliavo. A. Lankauskas per Šiaulių radijo centrą kreipėsi į miestiečius ir bandė pasiaiškinti.
Kalbėjo ilgai, bet šiauliečių neatsiprašė, neprisipažino klydęs. Valdžia neklysta! „Viskas, ką Šiaulių meras A. Lankauskas dar galėjo padaryti po kilusio skandalo, – atvirai ir nuoširdžiai prisipažinti suklydus“, – akcentavo redakcija, baigdama dar vieną gėdingą valdžios istoriją.
...Jie neatsiprašo! Savivalė ir neatsakingumas, net cinizmas klestėjo įvairiuose valdžios lygiuose.
„Kaip turėjo jaustis tie žmonės iš gedulingos procesijos, kuri iš kapinių buvo priversta grįžti atgalios, nes atostogaujantys Šiaulių gedulo namų duobkasiai atsisakė kasti duobę“, – retoriškai klausta vienoje laikraščio publikacijų. Administracija tada paaiškino, tie vyrai turėjo teisę neiškasti duobės, nes oficialiai... atostogavo. Buvo ir taip.
Ir dar – Šiaulių rajono tarybos deputatai posėdžio metu skaitė „Šiaulių krašto“ straipsnį, kaip globos namų seneliams pateikta padvėsusios karvės mėsa, bet nesutiko, kad įstaigos vadovas, jų kolega deputatas, netektų imuniteto. Varnas – varnui.
1992-ųjų pradžioje laikraštyje išspausdinta mįslė: išpūstas, bet ne balionas, mažėti žadėjęs, bet padidėjęs. Kas? Apačioje dvi lentelės. 1989 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto ir jo skyrių sąraše – 57 etatai. 1992 m. miesto valdyboje ir jos skyriuose – jau 11,5 etato. Spurtuota. Vėliau ne kartą bandyta suskaičiuoti Šiaulių valdžią. Meška sprandą nusisuks: įstaigų, įstaigėlių. Aparatas toks tvarus, kad niekada neplyšta.
Baigiant šį užsitęsusį ideologinį skirsnį dar vienas juokelis. 1993 m. prezidentu išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas. Redakcija dar neiškrapštyta iš buvusio partkomo, ir telefonai – tie patys. Paskambinęs vyras paklausė, ar dar turime prezidento portretų. Iš balso pažinau vienos ideologizuotos įstaigėlės vadovą.
– Portretais užsiima ponas Dargis. Paskambinkite telefonu...
Po kelių minučių pokalbį tęsia Petras.
– O taip, visa siena portretų. Ir mažesnių, ir didesnių. Jums paprasto ar pagerinto?
– Pagerintas – koks? – klausia.
– Dvigubas, bet jų tik keli. Išgraibstė.
– ....
– Vienoje pusėje Brazauskas, kitoje – Landsbergis. Dėl patogumo, kai valdžia pasikeis, nebereikės pirkti, – paaiškino Petras.
– Kada galima užeiti...
– Rytoj, paliksime jums vieną.
Neatėjo, nors dvigubas portretas ir buvo paruoštas, o, pasirodžius feljetonui, žmogus žadėjo skųstis prokuratūrai, nors ir ten nuo tos ligos nepagydo.
