Sąjūdžio užkulisiai (18)

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Šia­me na­me bu­vo įkur­ta Šiau­lių Są­jū­džio būs­ti­nė.
Nuo 1988-ųjų išgyvenome emocijų, prisiminimų, mokymosi dalyvauti visuomeninėje-politinėje veikloje metą. 1989-aisiais, kuomet buvo pasiektos pergalės rinkimuose į atsilaisvinusias deputatų darbo vietas sovietinėje Aukščiausioje Taryboje bei Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje, atrodė, kad gerieji, ilgai laukti pokyčiai mūsų gyvenime jau netoli. Nepamirštamas 1990-aisiais patirtas džiugesys, kai Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau perkrikštytoje Atkuriamuoju Seimu, ir vietinės valdžios struktūrose Sąjūdis gavo daugumą rinkėjų balsų. Iki 1992 metų spalio mėnesį įvykusių Seimo rinkimų Sąjūdis nebuvo patyręs pralaimėjimų.

Manau, kad kiekvieno žmogaus, dalyvavusio tam tikrame istorinio pasikeitimo vyksme, euforija ir faktų vertinimas taip persipina, kad mažne perpus sumažina objektyvumą. Todėl, rašydama kiekvieną prisiminimų dalį, stengiuosi pakalbinti bendražygius, kad papasakota istorija būtų maksimaliai teisinga.

Atkuriamasis Seimas – iki šiol vienintelis, į kurį išrinkti politikai gebėjo išsiskirstyti nepabaigę kadencijos. Signatarams užteko drąsos, kaip vaizdžiai tautoje sakoma, ne tik paskelbti Nepriklausomybės atkūrimą, bet ir „pasileisti“.

Lietuvoje situacija tuo metu buvo neprognozuojama. Seime vyko vadinamoji „parlamentinė rezistencija“, dalis politikų posėdžiavo ne posėdžių salėje. Nebebuvo kvorumo ir elementaraus sutarimo tam kvorumui surinkti.

Už Seimo sienų didėjo žmonių nepasitenkinimas, nes vidiniai nepritekliai šalyje, ekonominė krizė, komunistinės nomenklatūros propagandinė veikla išsklaidė ir taip po visų rinkimų maratono susilpnėjusias sąjūdininkų gretas. Rublius pakeitė laikinieji pinigai – talonai, „vagnorkėmis“ pavadinti. O mažne rinkimų išvakarėse premjeras Aleksandras Abišala leido rinkėjus „atšaldyti“, t.y. pabrangino kurą bei elektros energiją tiek, kad per brangu tapo žmonėms karštą vandenį tiekti. Tai strategiškai svarbias kainas taip kilstelėjo, kad naujai valdžiai gal pusmetį jų nereikėjo koreguoti...

Tik du aspektai teikė vidinės stiprybės ir telkė rinkiminės kampanijos veiklai: paruoštas Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas ir atlikta gyventojų apklausa, 1992 metų Seimo rinkimuose žadėjusi pergalę Sąjūdžio koalicijai. Tačiau pirmą kartą apklausiamieji pademonstravo, kad nebūtina sakyti tiesą, už ką balsuos...

Arba žadėjo kartu su spalio 25 dieną vykusiais Seimo rinkimais, referendume patvirtinti Konstituciją.

Šiaulių sąjūdininkai iš senosios Sąjūdžio būstinės persikėlė į naująją – Vilniaus gatvės 153 namą prie amfiteatro. Pastarajame šiltuoju metu laiku nuo 1989 metų buvo rengiamos miestiečių diskusijos, veikė vadinamasis „Haid parkas“ (vadovai Jonas Tručinskas ir Vaclovas Tričys).

1992 metų spalio 25 dienos rinkimus ir šiandien prisimenu kaip baisų košmarą. Nors turėjome „Aušros alėjos“ laikraštį, tačiau pralaimėjome informacinį-propagandinį karą. Sąjūdininkai buvo susiskaldę ir persipykę vienas su kitu. Signatarai išsiskirstė į skirtingas partijas bei tapo konkurentais. Iš Vilniaus, centrinės Sąjūdžio būstinės, atsiųsdavo baisius plakatus ir lipdukus. Reikėdavo labai pasistengti, kad tiražas mieste nepasklistų. Iki šiol tebesiaiškinu, kas tuo metu skleidė kiršinančią dalomąją medžiagą. Taikus ir logiškas kandidato Algimanto Sėjūno tekstas absurdiško balasto neatsvėrė:

„Sąjūdis Tau negali pažadėti nieko, išskyrus Laisvę, nes Sąjūdis esi pats. Prisimink – Laisvė prasideda Tavyje“.

Ar galėjo toks idealizmas pasiekti sušaldytų žmonių širdis? Pažadų! Populistinių tvirtinimų laukė rinkėjai anuomet. Tebelaukia ir iki šiol.

„Rodos pats pragaras nusileido...“ po pirmojo rinkimų turo „Aušros alėjoje“ rašė buvusi rinkimų stebėtoja Vanda Rakauskaitė. Negaliu pamiršti, kaip pati lankiausi rinkimų dieną apylinkėse, kuriose tysojo eilės norinčių balsuoti. Jie vieni kitų klausinėjo, kaip tai reikia daryti.

Taigi, 1992 metais rinkimams buvo masiškai „pakelti“ net tie rinkėjai, kurie sovietmetyje nesivargindavo tame farse dalyvauti. Apklausų rezultatai buvo paneigti – rinkimus laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija.

Pasaulio žiniasklaida rašė, kad „Marijos žemė savo rinkimų rezultatais nustebino ir pribloškė pasaulį“. Po pirmojo turo buvo išrinkti net 44 ekskomunistai iš 80 naujų sąrašinių parlamentarų. „Aušros alėja“ savo skaitytojus po tokio skaudaus Sąjūdžio koalicijos pralaimėjimo Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasitiko žodžiais: „Angoloje į valdžią atėjo komunistai. Lietuvoje taip pat!?“

...Dar ilgai ausyse skambėjo rinkiminę naktį Šiaulių Sąjūdžio būstinėje gal valandą gitarai pritariant aidėjusi ironiška tuometinio lyderio, pirmojo šaukimo Šiaulių savivaldybės tarybos nario Antano Pniausko rusiškai atliekama daina:

„Naš paravoz v periot letit, v komune astanovka...“ (Pažodinis vertimas: „Mūsų traukinys skrenda pirmyn. Komunizme stotelė...“)