Naujausios
K. Prunskienė – garsi ekonomistė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos narė. 1989 metais Šiaulių teritorinėje rinkimų apygardoje ji buvo išrinkta Sovietų sąjungos liaudies deputate ir ten dirbo kartu su kitais Lietuvoje rinktais deputatais, kol mūsų valstybė, suformavusi 1990-ųjų Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), kovo 11-ąją paskelbė Nepriklausomybę.
Iki šiol tebemąstau, kodėl būtent man atnešė ir parodė tą dokumentą. Situacija kiek paaiškėjo, kai ruošdamasi rašyti šią prisiminimų dalį, ėmiau konsultuotis su daugiau informacijos turinčiais žmonėmis. Vienas buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, šiomis dienomis išklausęs mano abejones dėl į Šiaulių Sąjūdžio būstinę atnešto rašto autentiškumo, pasakė, kad KGB turėjo daug techninių galimybių „prikepti“ visokių variantų.
Praėjus trisdešimčiai metų man buvo paaiškinta, kad visada reikia suprasti: ši struktūra savų neišduodavo. Jų bylos buvo išvežtos į Maskvą. Mums paliko tik nereikšmingus bendradarbiavimo sutikimus, kad sukiršintų politikus, nuteiktų visuomenę prieš vieną ar kitą asmenį, paskleistų įtarimus, jais pridengdami kitą, sau svarbesnį ir ištikimesnį „neetatinį kolegą“, kurį ateityje privers atlikti kokią nors paslaugėlę.
Labai nepalankiu ekspremjerei K. Prunskienei metu, vos keliems mėnesiams praėjus po kruvinosios sausio agresijos, 1991-ųjų pavasarį, sėdėdama Šiaulių Sąjūdžio būstinėje savo rankose laikiau ir skaičiau tvarkingai surašytą bei jos pasirašytą tekstą sovietinei represinei struktūrai – KGB, kurio paskutinysis sakinys bylojo: „Pranešimus sutinku pasirašyti „Šatrijos“ slapyvardžiu“. Turiu regimąją atmintį, todėl iki šiol menu tvarkingą tekstą, parašytą ryškiu mėlynu rašalu ir datuotą 1980 metais. Tai bylotų, kad pasirašantysis asmuo turėjo laiko suprasti, ką daro, o neskubėjimas liudijo aiškų apsisprendimą.
Ruošdama šitą publikaciją, dar kartą susipažinau su visa viešąją šio rašto kelione Lietuvos teismuose, Liustracijos komisijoje, sąjūdininkų memuaruose. Sąjūdžio videometraštininke vadinamos Laimos Pangonytės filmuotoje medžiagoje yra įamžintas K. Prunskienės sutikimo bendradarbiauti su KGB dokumentas, kurio data atitinka mano matytąją, tačiau braižas skiriasi. Regis parašytas skubant ir nervinantis. Būtent man įsiminusio braižo neatitikimas ir sukėlė abejonių, kiek buvo patiražuota ekspremjerės sutikimų bendradarbiauti ir ar tai galėjo pakenkti Lietuvos valstybei.
Tą bendradarbiavimo raštą man atnešė visai nepažįstamas asmuo – Petras Ivoškis, o jį lydėjo buvęs Raseinių Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, Šiaulių miesto savivaldybės pirmojo šaukimo tarybos narys Antanas Kliunka. Pastarasis šiandien to fakto nesureikšmina, sakydamas, kad tuo metu „kas galėjo, tas vogė KGB dokumentus“. Galiu tik spėti: man šis raštas buvo atneštas, tikintis, kad dirbdama Aukščiausiosios Tarybos deputato Algimanto Sėjūno padėjėja, tarpininkausiu jų susitikimui ar pan.
Anuomet grąžinau P. Ivoškiui jo atneštą raštą ir pasiūliau kreiptis į signatarą A. Sėjūną. Asmeniškai. Be tarpininkų. Manau, tai buvo mano – Sąjūdžio biurokratės gimimas.
Iš viešojoje erdvėje paskelbtos medžiagos, paaiškėjo, kad K. Prunskienės sutikimo bendradarbiauti raštas pateko į tuometinio faktinio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio rankas ir jo seifą, vėliau perduotas signataro Balio Gajausko vadovaujamai parlamentinei KGB veiklos tyrimo komisijai. Prasidėjus teismų procesams, spaudoje buvo skelbta, kad dokumento originalas dingo, liko tik neaiškios kopijos.
Tačiau jau minėtame L. Pangonytės filmuotame siužete ekspremjerė prisipažįsta kalbėjusis su kadriniais sovietų saugumiečiais, konkrečiai – mokslo atašė Blagovu – ir teigė pati pasirinkusi „Šatrijos“ slapyvardį, nes suprato, kad iš jos reikalaujamiems veiksmams tinkamiausias yra raganos vardas.
Nežinau, kaip pasielgčiau dabar, turėdama visą šios dienos informaciją, žinodama, kiek sveikatos kainavo Kazimirai Danutei Prunskienei bylinėjimasis bei galutinis teismo verdiktas, teigiantis, kad nepakanka įrodymų jos veiklai bendradarbiavus su KGB.
Jau nemažai yra žinoma apie Lietuvos politikų praeities nuodėmes. Tačiau dar daugiau niekada nepaaiškės, kiek likimų sulaužė tokie ir panašūs iš kažkur pavogti ar kieno nors sąmoningai pakišti raštai. Daug blogiau, kad mums nelemta patirti, kas ir su kuo bei kokius pasirašė įsipareigojimus, o, pakariavę savo „mažuosius karus“, ateityje užims aukštus postus valstybėje bei pradės didžiąsias kovas dėl Lietuvos valstybės sužlugdymo per nuomojamą bei blokuojamą energetiką ir mūsų Tautai svetimos moralės dėsnių įstatyminį piršimą.
Koks moralas? Tikėk tik įsitikinęs!
