SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (12)

Dažnas į Šiaulių Sąjūdžio būstinę atėjęs lankytojas teiraudavosi, kodėl prie mūsų įstaigos neplevėsuoja vėliava. Tuo metu žmonės, regis, mūsų struktūrą buvo prilyginę oficialiajai valdžiai, o prie tuometinės merijos ar valdančiosios komunistų partijos komiteto vėliavos plaikstėsi. Lankytojų klausimą perdaviau Šiaulių Sąjūdžio lyderiui Virgilijui Kačinskui. Šis labai operatyviai sureagavo: parašė raštą miesto galvai – Povilui Morkūnui, prašydamas leidimo prie būstinės patalpų laikyti nuolat iškeltą oficialiąją Sąjūdžio vėliavą. P. Morkūnas buvo dalykiškas vadovas, gražiai su juo bendradarbiavome, todėl organizacija reikiamą leidimą gavo.

Beliko tik vėliavą pasisiūti, tačiau siuvėją rasti nebuvo labai paprasta. Nupirkau reikiamą kiekį žalio atlasinio audinio ir balto šilko Gedimino stulpams bei ėmiau skambinėti miesto Sąjūdžio rėmimo grupių seniūnams, gal jie pažįsta žmogų, tinkamą tokiam atsakingam darbui. Ir prisiminiau Vidą Stasiūnaitę-Skačkauskaitę, kuri tuo metu gražius ir originalius rūbus dėvėjo. Paaiškėjo, kad ji puikiai siuvo, be to trofėjinę siuvamąją mašiną „Mundlos“ turėjo.

Susėdome, kaip sakydavome, „virš bromo“, jos tuometiniame bute Vilniaus gatvėje ir ėmėme galvoti, kaip tą vėliavą pasiūti, kad ir graži, ir tvirta būtų, vėjo plaikstoma nesuplyštų. Ne juokas, anuometinį inventorių teturint tokį svarbų atributą namų sąlygomis sukurti.

Nusprendėme siūti dvigubą atlasinę vėliavą su Gedimino stulpais abiejose pusėse. Kas iš tokio audinio yra ką nors siuvęs, supras, koks katorginis darbas mudviejų laukė: medžiagos slidžios, reikėjo tiksliai sukirpti, dar tiksliau susiūti, kad audinys abiejose pusėse gražiai kristų, nesiraukšlėtų, priešingu atveju, atrodys netvarkingai. Dar Gedimino stulpai iš balto šilko abiejose vėliavos pusėse turėjo labai tiksliai įsikomponuoti...

Ilgokai mudvi plušėjome. Gal pusę paros su kavos ir arbatos pertraukėlėmis, bet vėliavą pasiuvome gražią. Kitą rytą Virgilijus Kačinskas iškėlė ją prie Šiaulių Sąjūdžio būstinės – Aušros alėjos 49-ojo namo. Tačiau padarėme klaidą, kad vakare, išeidami į namus, jos nenuėmėme. Naktį mūsų gražiąją vėliavą kažkas pavogė.

Apklausėme būstinės kaimynus. Niekas nieko nematė, negirdėjo. Taigi, leidimu nuolat plevėsuoti prie Sąjūdžio būstinės, mūsų vėliava pasinaudojo mažne tiek pat laiko, kiek sugaišome ją siūdamos. Vadinasi, dar per anksti buvo demonstruoti išdidų išsivadavimo džiaugsmą. Kažkieno neapykanta buvo stipresnė... Arba šiaip – gal kam atlaso prireikė...

Iki šiol, kai kalbame apie audringąsias Atgimimo dienas, vis kuri nors perklausiame, ar meni, kaip mes Sąjūdžiui vėliavą siuvome?

Man tas faktas yra labai svarbus. Mažne tolygus apsikabinimui prieš kelionę į Vilnių sausio agresijos metu, kai atsisveikini su žmogumi, tarsi į karą jį išleisdamas.

Ir tą Sąjūdžio vėliavą siuvome taip iškilmingai, atsakingai, susirūpinusios, tarsi neakivaizdžiai tikėdamos, kad tokią istorinę akimirką kartu dirbęs žmogus tavęs neišduos ir tu pats, stojus kritinei gyvenimo akimirkai, taip pat pasielgsi.

Prieš dešimtmetį, pristatant fotoalbumą, skirtą 1991 metų Parlamento gynėjams, vienas jo autorių, manau, išvydęs labai susikaupusi mano veidą ir, tarsi norėdamas išblaškyti niūrias mintis, prieš parašydamas autografą, nei iš šio nei iš to paklausė: „Kada jūs paskutinį kartą šokote valsą?...“ Akimirkai sumišau, bet atsakiau: „O kada jūs paskutinį kartą siuvote vėliavą?“

Keistas darbas – rašyti prisiminimus. Vis daugiau atsiranda prieštaraujančių dėl vieno ar kito epizodo iš Šiaulių Sąjūdžio būstinės kasdienybės paviešinimo. Tarp mūsų lankytojų buvo visokių žmonių, kurių keliai vėliau ne visada buvo tiesūs, o pasirinkimai teisingi.

1989 metų rudenį į Šiaulių Sąjūdžio būstinę užsuko būrys jaunų, sportiškų vyrukų. Tuo metu, kaip dabar sakoma „dirbome su dokumentais“, t. y. raštus rašėme, atsakymus skaitėme ir pan., tik aš ir Virgilijus Kačinskas.

Atvykusieji susibūrė prie V. Kačinsko stalo. Supratau, kad pokalbis bus vyriškas, tai nesikišau, o tyliai klausiausi. Girdėjau tų vaikinų ir Sąjūdžio lyderio pokalbį.

Jie siūlė Sąjūdžiui inicijuoti Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo paminklo statybą Šiaulių mieste ir žadėjo patys visus darbus finansuoti. Būsimasis signataras išklausė pasiūlymą ir paaiškino, kad negali dabar vienašališkai nuspręsti ir jiems atsakyti. Reikėjo pasitarti su Sąjūdžio tarybos nariais.

Dalykiškai pabendravę su Šiaulių Sąjūdžio Tarybos pirmininku, sportiškieji vyrukai atsisveikino ir išėjo. Po trumputės pauzės V.Kačinskas manęs paklausė:

– Ar žinai, kas čia buvo?

Atsakiau, kad nė vieno nepažįstu. Tuomet Virgilijus paaiškino:

– Šiaulių „princai“...

Apie juos miesto bendruomenėje sklido įvairiausios „legendos“. Vyrai, sovietmečio pogrindiniuose versluose prakutę, demonstravo turtus. Tik dar nebuvo supjudyti bei pradėję vienas kito šaudyti ar sprogdinti. Tačiau jie spėriai kūrė negatyviąją savo gyvenimo pusę, pačiomis juodžiausiomis spalvomis nudažiusią ne vieno likimus, kai po Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo pirminis privatizavimo etapas.

Sąjūdžio tarybos posėdžių protokoluose nėra išlikusios informacijos, kad vadinamųjų „princų“ pasiūlymas būtų svarstytas. Šiauliuose Vytauto paminklas neiškilo. Susitarimas neįvyko. Man buvo patariama šito epizodo „nebeprisiminti“. Tačiau, rašydama apie Sąjūdžio būstinės lankytojus, privalau būti objektyvi. Buvo tie vadinamieji „princai“ pas mus užsukę. Ketino mieste, negarsėjančiame istorinių asmenybių įamžinimu, pastatyti paminklą Vytautui Didžiajam. Kai šitą istoriją išgirdo Parlamento gynėjas Antanas Kliunka, pasakė:

– Jie mums iš karto po sausio 13-osios atvežė du šautuvus į Aukščiausiąją Tarybą. Ir atidavė.

Ruošdama šitą publikaciją, prisiminiau vieno iš buvusių Šiaulių Sąjūdžio vadovų Kazimiero Almino pasakojimą:

– Jau buvome Sąjūdžio būstinę perkėlę į namą prie Vilniaus gatvės amfiteatro. Antrajame aukšte veikė ir „Aušros alėjos“ laikraščio redakcija, o pirmajame įkūrėme Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio arbatinę „Tik čia“. Neilgai trukus pas mus apsilankė tokie keisti vyrukai ir pasiūlė tradicinę „apsaugą“, manydami, kad, strategiškai patogioje vietoje dirbdami, gauname milžiniškus pelnus. Atvykėliams paaiškinau, kad neprekiaujame svaigiaisiais gėrimais ir ėmiau vardinti Atgimimo laikotarpyje įsikūrusias organizacijas, kurias patys „saugome“ t.y. remiame. Nebeišklausė „sargai“ visos mano kalbos ir išėjo. Vėliau arbatinę aplankė jau labiau į tuomet subujojusius „princus“ panašūs vyrai, tokie kaip „spintos“. Bet ir jie nieko nepešė. Be to, jiems pasakiau, kad jeigu neatsiprašys už grubų elgesį, sulauks pasekmių. Išėjo „spintos“, bet po kelių dienų grįžo, atsiprašė ir daugiau nebesirodė. Mažne po dešimtmečio susidūrėme jau kitomis aplinkybėmis. Nežinau, ar tai buvo tie patys garsiausieji „princai“, jų draugai ar tik juos pažįstantys. Bet kai 1999 metais reikėjo nebevaikštantį Kryžių statytoją, disidentą Mečislovą Jurevičių nunešti laiptais iš ketvirtajame aukšte esančio buto ir nuvežti į Prezidentūrą, kur Valdas Adamkus jam įteikė Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordiną, tai atvažiavo vyrai kaip mūrai ir padarė darbą. Nunešė M. Jurevičių į kiemą. Nuvežė į Vilnių ir parvežė jau apdovanotą. Kitų neprisišaukiau.

Taigi, esame tokie, kokius tam tikrais gyvenimo tarpsniais mus ištinka vienas ar kitas įvykis. Istorinis. Kasdieniškas. Buitinis. Ar dar kitoks...