Naujausios
Emociškai labai tiksliai to meto jauseną apibūdina du kadaise aukštus postus Šiauliuose užėmę politikai – Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė ir Jonas Tručinskas.
– Taip apsikabinome atsisveikindami, kad iki šiol jaučiu tą jėgą, – panašiai, tik gal kiekvienas savais žodžiais jie abu prisiminė tą akimirką, kuomet 1991 metais sausio 14 dieną iš miesto savivaldybės į Vilnių budėti Parlamente išvyko savanorė Vida Stasiūnaitė.
– Gal kiti bijojo ar greitai neapsisprendė. Visi Tarybos nariai ir darbuotojai tylėjo, kai paklausiau, kas galėtų vykti į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį seimą), – jau įžengus į 2021-uosius taupiai anas dienas prisiminė J. Tručinskas.
O Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė išdrįso tomis kraupiomis dienomis važiuoti į patį karščiausią tašką mūsų respublikoje, palikusi namuose 80-metę motiną ir devynerių sūnų. Pastarąjį, jei kas atsitiktų, patikėjo Vilbikų šeimai.
Šiandien, nuo tų istorinių dienų praėjus trims dešimtmečiams, mano prisiminimų detalės vieniems gali pasirodyti neįtikėtinos, kitiems – juokingos. Tačiau aš bandau atpasakoti tai, kas charakterizuoja to meto žmonių pasiryžimą ginti Nepriklausomą valstybę. Kartais nė neapskaičiuojant savo jėgų ar galimybių. Istorinių faktų akivaizdoje pasilikime jėgų įvertinti šių dienų Seimo darbus, kuomet svarbiausiais klausimais darbotvarkėje „gula“ bendrų tualetų, vienalyčių bendrysčių ar mąstymą blokuojančių svaiginimosi priemonių legalizavimas.
Ir anuomet buvo visokių reakcijų. Brolis medžiotojas broliui Parlamento gynėjui nepaskolino savo ginklo, nes, pacituosiu atsisakymo motyvą: „jūs visi ten žūsit ir mano šautuvas dings...“
Tačiau niekada nepamiršiu signataro Zigmo Vaišvilos motinos, šviesaus atminimo Palmyros Vaišvilienės, kuri kiekvieną rytą, eidama į Saulės laikrodžio aikštę, iš kur Parlamento gynėjus kasdien į Vilnių veždavo autobusai, užsukdavo į Sąjūdžio būstinę. Aš jos klausdavau, kodėl nenakvoja pas sūnų, o kas rytą vyksta prie Aukščiausiosios Tarybos budėti ir vakare grįžta. „Man taip ramiau. Zigmas – labai užimtas, jis neturi laiko manimi rūpintis“, – ne kartą man yra aiškinusi mažutė, trapi moteris.
Kelionės buvo sveikatą alinančios ir pavojingos, nes tomis dienomis į sostinę judėdavo daug transporto, kurį stabdydavo okupacinės armijos kareiviai ir tikrindavo dokumentus. Negalėjau įkalbėti P. Vaišvilienės, tuometinio Lietuvos vicepremjero motinos, net pasakiusi, kad sovietų agresorių atpažinta ji galinti tapti įkaite.
Visai neseniai, kai išsikalbėjome, Zigmas Vaišvila prisipažino, kad jis apie tas savo mamos keliones nė nežinojo...
Daug šiandien nežinomų ir jau nebeįvardinsimų motinų, tėvų, senelių ar vaikų 1991-ųjų sausio agresijos dienomis gyva siena juosė Lietuvos širdimi vadinamą Parlamentą ar budėjo viduje. Bet ne dėl kokio nors titulo ar medalių žmonės apgynė savo laisvę. Tarkime, tuo metu daugelis mūsų valstybės piliečių Pilėnų laužo liepsnelę nešiojo savo širdyse... Dabar gi į atlapus segasi biznio segtuką mėlynos gėlikės pavidalu. Tačiau tai – kiekvieno skonio ir nuovokos reikalas.
Kad mano pasakojimas neatrodytų pernelyg patetiškas, prisipažinsiu: labai sunkiai ieškojau, kas pabudėtų naktimis Šiaulių Sąjūdžio būstinėje. Tai buvo būtina, nes po kruvinosios nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją ištisai skambėjo telefonai, mūsų mieste gyvenantys ieškojo savo artimųjų, kuriuos žinojo budint Vilniuje prie svarbiausių Lietuvos objektų. Mobiliųjų telefonų nebuvo, tai skambindavau signatarams ir prašiau, kad jie kreiptųsi į Parlamentą apjuosusius žmones per garsiakalbius bei ragintų nuraminti namiškius.
Kartais AT deputatų telefonais atsiliepę asmenys suglumindavo. Sausio 13-osios vidurdienį Algimanto Sėjūno kabineto telefonu atsiliepė jaunas, nepažįstamas balsas. Iš karto pasidomėjau, kas jis toks. Ramiai atsakė: „Žilvinas“. Supratau, kad tai signataro jaunėlis ir ėmiau jį auklėti, ką jis tokioje nesaugioje vietoje veikia. Žilvinas Sėjūnas paaiškino, kad jie visi – ir mama, ir brolis – pas tėtį – parlamente. Po šių įvykių Ž. Sėjūnas apsisprendė ir tapo „Aro“ pareigūnu, o Lietuva galimai neteko talentingo muzikanto. Skaudūs mūsų valstybės istorijos vingiai pakoregavo ne vieno gyvenimą.
Vėliau, pati kitą dieną atvažiavusi į Vilnių, supratau, kad Nepriklausomybės aikštėje, prie žmonių Dvasinio mūro sienos, yra ramiau nei namuose.
Tačiau Sąjūdžio būstinės telefonai tuo metu buvo tarsi pasitikėjimo ruporai, todėl derėjo budėti prie jų visą parą. Dienomis tradiciškai telefonu atsiliepinėdavau pati. Keletą naktų sutiko padėti netoliese, Maironio gatvėje gyvenantis tautodailininkas Kazimieras Bimba. Jis mane išgelbėjo, nes namuose mamos labai reikėjo prieš 70 dienų į šį neramų pasaulį atėjusiai dukrai.
Sąmoniningai leidžiu „šokinėti“ mintims, nes tų dienų prisiminimai „negula“ į tvarkingą, nuoseklų tekstą...
Taigi, sausio 14 dieną prie Parlamento stovėjau pati. Dabar, jei istorijos ratas apsisuktų ir grįžtume į 1991-ųjų sausį, tokios prabangos sau nebeleisčiau. Nebepalikčiau naujagimės dukters ir didelės pakuotės sintetinio maisto mišinių močiutei. Ši jau ketino anūkę pasiėmusi pas sūnų į Rusiją bėgti. Jai atrodė, kad tuoj abu tėvai žus, o vaiką okupantai atims.
Tokia įkaitinta atmosfera Lietuvoje tvyrojo 1991-ųjų sausio agresijos dienomis. Labai trūko informacijos, sklido visokie gandai. Pasikartosiu, kad Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, tvyrojo visai kitos nuotaikos. Prie Parlamento pastato reikėjo brautis per monolitinę, pečius suglaudusią minią. Mus praleidžiantieji atidžiai apžiūrėdavo bei pakalbindavo. Gimtojoje kalboje pristingu žodžių, apibūdinančių ten budėjusiųjų ryžtą.
Net šiandien apsilankiusi Vilniuje ir, žiūrėdama į tuščią aikštę prie Lietuvos Respublikos Seimo, regis, jaučiu ir užuodžiu tų lemtingų valstybei dienų kvapus. Vargu ar galimas tvirtesnis pilietinis, neginkluotas pasipriešinimas okupantui, kai toje istorinėje vietoje esi girdėjęs sakant: „Jei bijot, eikit namo. Čia stovėti gali tik tie, kurie nepasitrauks...“
Prie vieno AT pirmojo aukšto lango pamačiau šiauliečius gynėjus. Kai per tą langą įlipau vidun, suvokiau, kad taip į rūmus gali ir nedraugiški asmenys patekti. Tokias moteriškas įžvalgas pareiškiau ir mus įleidusiems. Bet ne visus pirmojo aukšto langus buvo galima atidaryti. Prie vitrininių stiklų buvo prikrautos kaugės kaimiškų kumpių, lašinių, naminės duonos bei ragaišių. Tokias vidines „barikadas“ gynėjams suvežė Lietuvos kaimų žmonės, vildamiesi, kad jauna Lietuvos Nepriklausomybė bus apginta.
Antrąją dieną po Radijo ir televizijos komiteto užėmimo ir TV bokšto šturmo parlamente – galybė žmonių. Buvo besipiktinančių deputatų, kad neįmanoma normaliai pavalgyti, nes bufete, restorane ar valgykloje pilna gynėjų, poilsio valandėlę norinčių pasistiprinti. Kabinetuose, fojė ir visur, kur tik buvo koks baldas, miegojo savanoriai. Tuščiuose kabinetuose ištisai spiegė telefonai. Viename jų radau į Vilnių komandiruotą Vidą Stasiūnaitę-Skačkauskaitę, kuri kažkam rusų kalba aiškino, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Ji mostelėjo, kad aš pakelčiau antrojo telefono ragelį, tai atsiliepusi atsakinėjau į Kijevo žurnalistų klausimus apie padėtį mūsų valstybėje.
V. Stasiūnaitė prisimena, kad nebuvo net kur numigti, tai darbo kabinete priguldavo ant keturių sustumtų kėdžių. Tokiomis sąlygomis dirbo Šiaulių savivaldybės tarybos į parlamentą deleguotas žmogus, turėjęs įgaliojimus bei slaptažodžius svarbiems valstybiniams klausimams spręsti.
Koridoriuje, ant barikadinių maišų pasidėjęs lapą popieriaus, Antanas Kliunka sudarinėjo savo būrio vyrų sąrašą. Neberašė tušinukas, tai paskolinau savąjį. Baigęs darbą, A. Kliunka atidavė tą sąrašą man, kad išsaugočiau. „Jeigu kas“, sausai tarstelėjo. Tas toks dvispalvis parlamento gynėjų sąrašas šiuo metu yra saugomas „Aušros“ muziejuje.
Kito šiauliškių gynėjų būrio nariai liko asmeniniuose vado Alberto Špoko archyvuose. Vyras „suskaičiavo“ net tuos, kurie kėlė sumaištį, ragino trauktis iš pastato arba po kruvinosios šturmo nakties „iš antro aukšto šokinėjo pro langus lauk“.
„Visko buvo. Pasakysiu, bet neminėk tų žmonių, tegul lieka jų pačių sąžinei, – prašė A. Špokas. Ir tęsė: – Mano būryje buvo vienas nepilnametis – Mindaugas Murza. Variau jį lauk, o jis nėjo. Man vadai įsakė, kad neliktų viduje aštuoniolikos neturinčių, tai išprašiau jį iš AT rūmų. Kiek žinau, jis budėjo lauke, bet nuo parlamento nesitraukė“.
Išvardysiu visus Alberto Špoko (jis ir sūnus Rimtautas Špokas Seime prisiekė sausio 11 dieną, 15 valandą) būrio vyrus. Žinau, kad kai kurie jų bus paminėti pirmą kartą, kai kurie jau iš Anapus stebi, kas vyksta jų taip mylėtoje Lietuvoje.
Būkit pasveikinti 1991-ųjų sovietų agresijos metu apgynę Lietuvos laisvę. Garbė Klemui Jankūnui, Kaziui Čiuplinskui, Gintautui Čeilutkai, Gediminui Pyragui, Vytautui Kabailai, Sauliui Mikaliūnui, Valdui Bajorūnui, Gintautui Lukošaičiui, Dariui Sipavičiui, Alfonsui Vaitkui, Dariui Ramančioniui, Simui Jonikai, Ramūnui Petrylai, Jonui Kybartui, Arūnui Malakauskui, Petrui Norkevičiui, Kęstui Jokubauskui, Ramučiui Jaraminui, Stasiui Norkevičiui, Sigitui Krankaliui, Vytautui Pabijočiui, Zigmantui Šatui, Sauliui Batavičiui.
Išvardijo šiuos vyrus Albertas ir giliai atsiduso. „Žinai, koks didžiausias kario pažeminimas? – paklausė ir pats atsakė: – Kai iki dantų ginkluoto priešo lauki su armatūros gabalu rankose ir žinai, kad negalėsi garbingai pasipriešinti.“
Seimo rūmuose tomis kritinėmis dienomis dauguma gynėjų ir tebuvo tais armatūros strypais ginkluoti. Nuolat vyko derybos su medžiotojų būrelių nariais, kad tie paskolintų savo šautuvus. Vidai Stasiūnaitei-Skačkauskaitei su vienos organizacijos atstovais pavyko susitarti, kad pagelbės.
Sėdome į Antano Kliunkos vairuojamus „Žigulius“ ir sausio 16 dienos popietę pasukome Šiaulių link. Mašinoje važiavau aš, V. Stasiūnaitė-Skačkauskaitė, Algimantas Končius ir Algirdas Ulčinas. Užduotis buvo aiški: surinkti skolinamus ginklus ir pasiųsti vyrus atgal į Parlamentą. Šio ekipažo damų „karas“ artėjo į pabaigą.
Žinojome, kad temstant sovietų kareiviai „uždaro“ sostinę, t. y. blokuoja visus pagrindinius kelius ir sustabdę krato automobilius. Todėl geriau neturėti jokių ginklų ir, svarbiausia, pirmųjų juodos spalvos savanorių uniformų. Šios rusų kareiviams priminė nacių gestapininkų aprangą. Jas vilkintys būdavo žiauriai sumušami. Jei nieko įtartino automobiliuose nerasdavo, tai kratytojai tiesiog apiplėšdavo keliaujančius.
Pavažiavę keliasdešimt kilometrų Ukmergės plentu, horizonte išvydome ant kelio užropojusį šarvuotį. Mūsų mašinoje įvyko daugmaž tokia diskusija:
– Mano juoda uniforma bagažinėje, – beveik skiemenimis ištarė A. Ulčinas.
– Aš tau sakiau neimk jos, – pyktelėjo A. Kliunka.
– Aš turiu granatą, – prisipažino A. Končius.
– Duok ją man! Greičiau! – sukomandavo V. Stasiūnaitė-Skačkauskaitė.
O aš – Sąjūdžio diktofoną vežuosi... Tik tuo tebuvau „ginkluota“.
Mūsų vairuotojas lėtai pasitaisė automobilio sėdynę.
Siaubingai didelis man tas šarvuotis pasirodė. Kaip koks keliaaukštis namas. Kareiviai krėtė susistabdę prabangesnę mašiną – „devintuką“. Mes kliūtį kelyje aplenkėme ir judėjome pirmyn. Jei galite įsivaizduoti automobilio salone variklio garsą nustelbiančią tylą, tai tokia ilgam įsivyravo mūsų „Žiguliuose“. Tik ties Ukmerge ėmėme aiškintis, kas geresnis slapukas. Įjungtas Sąjūdžio diktofonas pasislėpė ten, kur senovėje piniginių neturinčios moterys pinigus nešiodavosi, A. Ulčino uniforma taip ir liko bagažinėje, o granatą „nugrimzdo“ į plačiaaulį Vidos batą. Ji šią pamiršo ir Šiauliuose ramiausiai nužingsniavo į Savivaldybę, raportuoti apie nuveiktus komandiruotėje darbus.
Tik ruošdamasi rašyti šią prisiminimų dalį sužinojau, kad mūsų automobilio salone buvo ir antroji granata, kurią ramiausiai po vairuotojo sėdyne vairuodamas pakišo Antanas Kliunka.
Žadėjusieji paskolinti ginklų jų nebedavė, nes žiniasklaidoje „puikavosi“ vieno tipelio „žygdarbiai“, diskreditavę parlamento gynėjų ketinimus garbingai apsiginkluoti. Taip Žilvino Razmino surengta „Aušros“ muziejaus ekspozicinių ginklų pagrobimo akcija dar kuriam laikui drąsius vyrus, užsibarikadavusius Lietuvos širdyje, paliko su armatūros strypais rankose.
