Naujausios
Įsikūrė buvusioje pieninėje
Su keramike Regina pirmiausia einame pasivaikščioti po erdvią ir jaukią sodybą. Kruopščiai sutvarkytas kiekvienas kampelis. Žiemos fone ryškiai žaliuoja buksmedžiai, dekoratyviniai krūmai, švyti šventiniais žaisliukais papuošti medžiai, daugybė lesyklėlių. Regina džiaugiasi savo paukšteliais – lesdamos smagiai čirškauja zylutės, nutupia raudoni kamuoliukai – atskrenda ir sniegenų, meletų. Lesyklėlės – išskirtinis didelės sodybos simbolis. Kartais atklysta stirnų, prašuoliuoja kiškių.
Gruzdiškiai Vytauto ir Reginos Mataičių stilingus namus vadina „dvareliu“. Čia buvo grafo Aleksandro Naryškino raudonų plytų puošni dviejų aukštų pieninė, 1926 m. pastatyta ant kalvelės, atokiau nuo dvaro centro. Baigiantis karui, pieninė buvo subombarduota, liko tik dalis pastato ir krūvos griuvėsių. Pieninės pastatas buvo trijų dalių – tą paliudijo senos nuotraukos ir išlikę pamatai. Sovietmečiu pieninėje veikė miestelio pirtis, antrame aukšte būstus turėjo keli gyventojai.
Jaunai Mataičių šeimai patiko rami vieta, seni dvaro medžiai, todėl nutarė įsigyti apgriuvusį istorinį pastatą ir čia kurti savo namus ir keramikos dirbtuvę.
„Ilgai kuopėme šiukšlynus, išvežėme visą gruzdą, tvarkėme žolynuose paskendusią teritoriją. Plušėjome abu su Vytautu, padėjo dukra ir sūnus. Prie autentiškos pieninės dalies pastatėme priestatą, už kurio yra išlikę dar vieni pamatai – istorinės pieninės trečios dalies likučiai. Čia atsikėlėme 1989 metais. Įsimintinas mums pirmasis kūčių vakaras. Tada įrengtas buvo tik vienas kambarys. Viskam reikėjo pinigų, ką gaudavome už parduotus keramikos dirbinius, skirdavome remontui. Kiek buvo džiaugsmo, kai pagaliau įsikūrėme, jauku ir gera čia buvo gyventi, ramu, atsiveria akimis neaprėpiama erdvė, nuokalnėje už eglių – laužavietė, prie laužo vakarodavome ne tik per Jonines“,– apie šeimos „dvarelį“ pasakojo Regina.
Ledainėje – keramikos dirbtuvės
Keramikės dirbtuvės įrengtos buvusioje ledainėje. Ten sovietmečiu gyventojai laikė gyvulius. Iki pat stogo buvo mėšlo. Mataičiai viską iškuopė, išvalė, sutvarkė ir įrengė dirbtuvę. Erdvi patalpa, didžiulis Reginos darbas stalas, lentynos dirbiniams sudėti, sienas puošia įvairūs suvenyrai, įrėminti padėkos raštai.
Dirbdama Regina pro langą mato atskrendančius numylėtinius paukštelius – jiems lesinti Vytautas pakabino net kelias lesyklėles, kurios yra tarsi gamtos televizorius. Jaukioje dirbtuvėje kūrėja rengia edukacinius užsiėmimus, priima atvykusias ekskursijas.
Pagaliau išsipildė Reginos svajonė – moliui žiesti nusipirko žiedimo stakles ir pradėjo kurti ją taip viliojusios juodosios keramikos dirbinius. Jai didžiausias autoritetas buvo žinoma juodosios keramikos meistrė Teresė Jankauskaitė. Svarbiausia, ko reikia juodajai keramikai – specialios lauko krosnies dirbiniams išdegti. Kieme po dideliais medžiais Regina parodė žemėje sumūrytą krosnį, kurioje Vytautas išdegė daugybę jos nužiestų įvairių vazų, žvakidžių, puodelių, dubenėlių, lėkščių, suvenyrų.
„Vytautas puikiai mokėjo išdegti ir didelius, ir mažus keramikos dirbinius. Tai – ilgas ir sudėtingas procesas. Jis gerai žinojo juodosios keramikos technologiją, puikiai specialiu audiniu mokėjo poliruoti keramikos dirbinius. Man ne kartą suduždavo, o jis meistriškai viską darė. Mes buvome bendraminčiai. Vytautas buvo mano gyvenimo atrama. Be jo aš nebūčiau sukūrusi tiek juodosios keramikos kūrinių, kurie žmones džiugino parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kartu dalyvavome mugėse, susitikimuose, kartu rengėme edukacinius užsiėmimus. Įsimintina kasmetinė Kaziuko mugė Vilniuje. Kartu su Vytautu nuveikėme daug gražių darbų. Nuolat kartoju: tik mylintis ir mylimas žmogus gali tiek daug padaryti“, – šiltus žodžius meistrė skyrė amžinybėn išėjusiam vyrui. Vytauto garbei ji praėjusią vasarą Gruzdžių kultūros namuose surengė parodą. Sudėjo viską, ką buvo kartu padarę.
„Pražydo“ lino žiedeliais
Dirbtuvėje kvepia nužiesti molio dirbiniais. Meistrė į rankas ima didelę vazą ir pasakoja, kaip nužiedė žiedimo staklėmis šį kūrinį, paskui padarė faktūrą. Vaza jau paruošta išdegti. Kai kuriuos gaminius ji dekoruoja adatėle. Kūrėjos adatinis dekoras yra subtilus, išskirtinis: daugelį kūrinių anksčiau dekoruodavo jai svarbiais simboliais – vėjo palenktu medeliu ar mažyčiais lino žiedais. „Visą gyvenime vėjas vis pūtė ir lenkė“, – ištarė Regina. Keičiasi jos gyvenimas, keičiasi ir dekoro simboliai: dabar jos medelis tiesus. Anot jos, nėra kur bėgti, todėl ir medelis atsitiesė.
Juodosios keramikos gamybos procesas ilgas. Žemėje sumūrytoje specialioje krosnyje aukštoje temperatūroje dirbiniai yra degami 12–14 valandų. Reginai po vyro mirties padėti išdegti gaminių atvažiuoja Vytauto keramikos mokiniai – skulptoriai Renata ir Mindaugas.
Meistrė pasakojo, kad pastaraisiais metais pajutusi įkvėpimą, kad juodosios keramikos dirbinius tiktų papuošti žiedeliais. Daugybė jos kūrinių „pražydo“ pastelinių spalvų smulkiais lino žiedeliais. Pasak Reginos, tai – savotiškas žaismas, suteikiantis lengvumo pojūtį. Jos darbai yra originalūs, saviti ir išskirtiniai. Meistrė ištaria: juodi puodai turi skambėti. Jos juodosios keramikos puodai aukštos prabos – tikrai skamba.
Platus diapazonas
Gruzdžiai didžiuojasi, kad jų krašte jau ketvirtą dešimtmetį gyvena ir kuria tituluota juodosios keramikos kūrėja. Mataičių dvarelis buvo ir tebėra traukos centras, pasigrožėti iš griuvėsių naujam gyvenimui prikelta pienine, skoningai įrengtomis dirbtuvėmis, išskirtiniais juodosios keramikos darbais čia atvažiuoja daug ekskursijų, anksčiau vykdavo edukaciniai užsiėmimai.
Dr. Teresė Jurkuvienė teigė, kad R. Mataitienė – viena ryškiausių juodosios keramikos kūrėjų Lietuvoje. Jos kūrybos diapazonas gana platus: tai ir monumentalių dydžių vazos, ir smulkūs elegantiški suvenyrai, įvairūs buitinės paskirties indai – puodai, puodeliai, dubenys, lėkštės, žvakidės.
Sunkus uždavinys sukurti dirbinius, kurie būtų ne tik praktiški, bet ir patogūs naudoti, patrauklūs akiai. Šios autorės kūrybą išskiria estetikos ir funkcionalumo darna, savotiškas jaukumas. Išskirtinis R. Mataitienės kūrybos bruožas – gebėjimas pritaikyti tradicines lietuviškos keramikos formas, jos technologijas, dekoro motyvus nūdienio žmogaus poreikiams. T. Jurkuvienė sakė, kad retas talentas atgaivinti, naujai atskleisti pavelde glūdinčias vertybes daro R. Mataitienę nepamainoma „ambasadore“ užsienio parodose, specialiose mugėse bei seminaruose.
Sūnus buvo auksarankis
Amžinybėn išėjusio Vytauto sumūrytame židinyje su ūžesiu dega beržinės malkos. Visi namai išpuošti skoningomis dekoracijomis, ant sienų – artimųjų nuotraukos, paveikslai. Visi namai paskendę prisiminimų šviesoje.
Regina tyliu balsu pasakojo apie didžiuosius likimo sukrėtimus. Prieš dešimt metų užsienyje žuvo sūnus Linas. Išvažiavo pas sužadėtinę, norėjo užsidirbti pinigų, sugrįžęs svajojo šalia priestato ant išlikusių pieninės pamatų pasistatyti namą ir gyventi greta tėvų. Linas buvo auksarankis, teisingas. Regina susimąsčiusi žvelgė pro langą ir rinkdama žodžius kalbėjo apie didžiąją netektį. Tada gydė tyla ir darbas. Itin skaudžiai sūnaus netektį išgyveno Vytautas. Po kelerių metų jis susirgo sunkia liga. Regina sako, kad jis vis geso, o ji vis laukė stebuklo.
Skruostu nurieda didelė ašara. Už lango jau tamsu, tik vis garsiau židinyje spragsi degdamos beržinės malkos...
Pilnas kibiras rožių
Reginai nepamirštama jų vestuvių 35-oji sukaktis. Tą įsimintiną 2018 m. gegužės 14-ąją Vytautas jai padovanojo kibirą, pilną rožių. Jis niekada nepamiršdavo vestuvių dienos. Tikrumo nesuvaidinsi.
„Supratau, kad tos rožės man – ir į priekį. Vytautas po pusantro mėnesio užgeso – išėjo pas sūnų. Jis norėjo išeiti pas sūnų, nebekovojo su liga. Vytautas buvo TIKRINIS žmogus, mano tvirta atrama. Jis be reikalo nekalbėjo, nepasakė nereikalingų žodžių. Trečia žiema be Vytauto. Man jo labai trūksta. Turėjau išmokti gyventi viena. Susidraugavau su vienatve: vienatvei aš reikalinga, ir man ji reikalinga“, – virpančiu balsu kalbėjo Regina.
Jai giliai į širdį įstrigo Vytauto žodžiai, pasakyti tą liūdnąją vasarą apie į malkinę sukrautas jo paruoštas malkas: „Jaučiu, kad tų malkų aš nekūrensiu, o tau užteks trims žiemoms“.
Pildosi jo žodžiai: prasidėjo trečia žiema, židiniams kūrenti Reginai užteks Vytauto paruoštų malkų, nes ji šiuose namuose praleis tik šią žiemą, o pavasarį pakels sparnus – išvažiuos gyventi pas dukrą į Vilnių. Paliks namus, kurie susiję su brangiais žmonėmis ir juodąja keramika. Juodosios keramikos meistrė ir sostinėje planuoja užsiimti kūryba.
Į jaukius Mataičių namus gyventi ateis jauna šeima. Regina tiki, kad kartu su Vytautu iš širdies kurtame Gruzdžių dvarelyje bus tęsiamos juodosios keramikos tradicijos. Ji kelis kartus pakartojo: iš šių namų neišeis juodoji keramika.
