Naujausios
Negali sustoti
Galbūt iš tiesų gamtos kantrybė nėra begalinė? Galbūt gamta ir šįkart, neištverdama besaikės žmonių savivalės, labai užsirūstino? Ar pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija, namus nušluojantys potvyniai, derlių naikinančios sausros ir liūtys, kiti kataklizmai nėra išniekintos gamtos rūstybė dėl masiškai kertamų miškų, parkų, plastiko prikimštų vandenynų ir kitaip žalojamos Žemės planetos?
Telšių rajono Ubiškės kaimo gyventojas, medžiotojas, „Žvėrinčiaus“ įkūrėjas Petras Dabrišius sako, jog dalis tiesos šiame spėjime yra. Esą klimatas gali šiltėti ir todėl potvynių, sausrų daugėti dėl pastaruoju metu Žemėje besikeičiančio gamtos ciklo. Vis dėlto, jei ir dabar žmonės gerbtų gamtą, kaip ją gerbė mūsų protėviai, jie ir patys būtų laimingesni, ir Žemė nebūtų žaizdota.
Pasak P. Dabrišiaus, žmonės, netinkamai elgdamiesi su gamta, patys kenkia sau, ragaudami karčius vaisius, kurių sėklas pasėjo. Atrodytų, matant skaudžius savo elgesio su gamta padarinius, reikėtų sustoti. Deja, jie taip įsisukę į beribio pinigų sunkimo iš žemės ir visos gamtos ratą, kad sustoti jau negali.
Negalime savintis
„Žemė – gyva ir šventa. Ji mus, žmones, jaučia ir leidžia joje būti. Tačiau kaip su ja elgiamės? Per pastaruosius 20 metų plastiku užteršėme vandenynus. Per dieną iškertama miško ir iš jo išvežama medienos tiek, kiek anksčiau žmogus iškirsdavo ir arkliuku išveždavo per visus metus. Atrodytų, technologijos turėjo palengvinti darbą. Tačiau jos naudojamos, kad gamta būtų kuo greičiau paverčiama pinigais. Žemė paversta fabriku: be perstojo semiama iš jos, galvojant apie savo naudą, kad tik pavyktų praturtėti. Be perstojo gaminami drabužiai, kiti daiktai, kurie neilgai trukus išmetami. Tokia dabar vartotojiško pasaulio sistema. Kai kurie žmonės norėtų sustabdyti šią „mašiną“, bet negali. Patys yra įtraukti, – svarsto P. Dabrišius. – Esame dalis gamtos. Negalime savintis. Paklusdami Visatos dėsniams, turime su ja gyventi darnoje ir atsakingai elgtis. Būtina stabdyti veiklą, kuri naikina gamtą. Dauguma žmonių, to nesuprasdami, pjauna šaką, ant kurios sėdi. Žvėrys gyvena, o žmonės nuolat keičia planus: pasistato namą, paskui užsigeidžia didesnio, paveldėtą žemę persikelia kitur ir t. t. Patys nežino, ką daro. Tokia jų psichologija. Nemato saulės, nes gyvena užsidarę ir neišlenda iš interneto, vaikšto kaip robotai nenusiimdami ausinukų. Tad gyvena fantazijų pasaulyje, nejausdami gamtos. Dėl to nemato, nesupranta net savęs ir tai išmuša juos proto. To nebūtų, jei žmogus gyventų kaip paukštis, žvėris. O mes – tik dirbame. Žmogau, eik gyventi ant žemės, nusilenk jai, būk gamtos cikle, tada žinosi, kad gyveni!“
Ne kuria, o naikina
„Lengviausia pinigus semti iš gamtos. Žmonės tik ima iš jos, nemokėdami kitaip pinigų uždirbti. Jie ne kuria, o tik naikina gamtą, trokšdami greitų ir lengvų pinigų. Gamta išmintinga. O žmogus? Pavyzdžiui, bitės gamina stebuklingą produktą – medų, labai palankų sveikatai ir negendantį daugelį metų. Kodėl žmogus nesistengia sukurti panašaus puikaus maisto? Kodėl jis, matydamas, jog plastikas užteršė pasaulį, nekuria pakaitalo, kuris nekenkia aplinkai? Todėl, kad neapsimoka: plastiką pagaminti pigiau nei jo pakaitalą. Iš tiesų kainuotų vos keliais procentais brangiau, – teigia P. Dabrišius. – Žmogus tik kerta miškus, pila į žemę nuodus, ją marindamas. Pavyzdžiui, Lietuvoje nemažai mirusios – erozijos apimtos – žemės, kurioje augę rapsai buvo purškiami. Tokioje žemėje nebėra nei varlių, nei kitos gyvybės. Gyvūnai iš numarintos žemės sprunka už tūkstančio kilometrų ir niekada negrįžta, skirtingai nei žmonės, kurie iš savo šalies pasitraukia dėl karo.“
Pašnekovas apgailestauja, kad net šalies valdžia, leisdama be saiko naikinti miškus, nesusimąsto, kas liks ateinančioms kartoms. Kodėl ji nesistengia, kad atsirastų gamyklų, kitų galimų darbo vietų? Todėl nereikėtų pinigų saujomis semtis iš gamtos ją naikinant.
Baimė naikina visus
Pasak Žemaitijoje gyvenančio sūduvio P. Dabrišiaus, įpratome į gamtą eiti kaip į turgų – jos vertę matuoti pinigais. Žvelgdami į senesnio miško medžius, matome vien eurus, pamiršdami pinigais neįvertinamą jo naudą. Suskaičiuota, kad hektaras seno miško orą valo tiek pat, kaip ir 50 ha pasodintų medžių daigelių.
P. Dabrišius sako miške jaučiąs medžių baimę, nerimą, juk čia ar tolėliau nuolat burzgia pjūklai. Iš baimės nudžiūsta vienišas medis, kuris liko nenukirstas.
Pašnekovas teigia panašią baimės bangą, tvyrojusią ore, jautęs Afganistane per karą. Esą dabar tokio nerimo fone skendi didieji pasaulio miestai, pavyzdžiui, Londonas, Maskva. „Visi – žmonės, gyvūnai ir augalai – papuolame į miške ar kitur tvyrančios baimės foną, ir ji mus ima naikinti iš vidaus“, – aiškina P. Dabrišius. Jį itin glumina, kad tik dalis žmonių pelnosi niokodama gamtą, tačiau dėl tokio elgesio padarinių kenčia visa visuomenė.
Esą pasaulį užvaldęs COVID-19 virusas galbūt bando sustabdyti žmones nuo aplinką žalojančios veiklos. „Jei ir toliau pinigus semsime iš gamtos nelaimės, sunku prognozuoti, kas mūsų laukia ateityje. Gerai nebus. Ar prieš metus kas nors galėjo pagalvoti, kad žmonija dėvės kaukes? – teigia pašnekovas.
Viduje supuvusi
„Aplinkos įvykiai privers žmogų grįžti į gamtą. Po 30 metų žmonės grįš į kaimus, vienkiemius, nes miestuose negalės gyventi. Jau dabar griūva šalių ekonomikos. Būsime palikti gyventi, kaip išmanome, – taip, kaip žmonės gyveno seniau“, – neabejoja P. Dabrišius.
Jo nuomonei, kad dažnai žmogus pats kaltas dėl gamtos rūstybės, pritaria dzūkas Bronius Jurgelevičius, savo vienkiemyje Karpiškių kaime, Varėnos rajone, įkūręs „Žvėrynėlį“.
„Žmonės neatsakingai elgiasi su gamta ir vieni su kitais, pavyzdžiui, dabar kai kurie nedėvi kaukių, į pavojų stumdami kitus. Nemažai žmonių yra tinginiai, vienadieniai – gyvena šia diena. Nori greito verslo, lengvų pinigų ir negalvoja, kokią aplinką paliks vaikams, anūkams, – sako B. Jurgelevičius. – Malkos yra natūralus kuras. Tačiau kaimuose tinginiai krosnis kūrena senais batais, plastiku, jų dūmai teršia aplinką, kaip ir fabrikai. Sušildėme orą, todėl ledynai tirpsta.
Jau prasimanyta įmantrių šildymo būdų: „oras–žemė“ ir panašių. Jie taip pat žemę drasko, ardo. Iš viršaus mūsų planeta Žemė graži, tačiau viduje supuvusi. Baisu, kaip išpjovė, išdraskė miškus. Jų net neišvalo – didžiulias džiungles palieka: išpjovę medžius, pasiima medieną, o šakas palieka. Per jų krūvas nepraeina nei gyvūnai, nei grybautojai. Sovietiniais laikais būdavai nubaustas, taip mišką užteršęs. Dabar niekas nebaudžia. Gerai moka už mišką – ir varo: medžius kerta ne tik žiemą. Kerta net vasarą, kai mediena netinkama – skysta.“
Grožis nyksta akyse
„Pasaulio pabaiga“, – baisėjosi B. Jurgelevičiaus uošvienė, matydama, kaip naikinami gražieji Dzūkijos miškai. Ji mirė prieš 15 metų, būdama 104-erių. „Jei uošvienė prisikeltų, vėl bemat numirtų nusigandusi, – sako B. Jurgelevičius. – Kasdien akyse nyksta Dzūkijos gamtos grožis. Miškai gausiai pjaunami. Todėl labai sumažėjo paukščių, retesnieji baigia išnykti. Neliko gaivaus, gardaus gamtos kvapo, jį anksčiau skleidė gėlės, medžiai, kiti augalai, tyras oras.“
B. Jurgelevičius įsitikinęs, jog, jei visi Lietuvos gamtosaugininkai sąžiningai atliktų savo pareigas, šalies gamta daug mažiau kentėtų. Nei Klaipėdos įmonė taip ilgai būtų teršusi Kuršių marias, nei Alytuje būtų kilęs didžiulis, aplinką užteršęs gaisras. „Nejaugi gamtosaugininkai nežinojo, kas dedasi tose įmonėse? Anksčiau buvo negalima kirsti jaunesnių nei 70 metų medžių, dabar nė to nepaisoma. Juk viskas paperkama...“ – apgailestauja B. Jurgelevičius. Esą netoli jo sodybos esančiame privačiame miške buvo nupjautas medis, kuriame lizdą buvo susisukęs ir jauniklius penėjo erelis rėksnys. Kertant mišką plynai, ne tik draudžiama tokį medį pjauti. Nevalia medžių pjauti ir 50 m spinduliu apie medį, kuriame yra erelio rėksnio lizdas. Kai B. Jurgelevičius apie pažeidimą pranešė gamtosaugininkui, jis pažadėjo atvykti į nusikaltimo vietą, tačiau taip ir nepasirodė. Paaiškėjo, jog jis – to miško savininko bičiulis. „Man širdį gėlė erelio neviltis. Jis tupėjo ant žemės esančiame lizde ir graudžiai klykė“, – mena „Žvėynėlio“ įkūrėjas.