Naujausios
Rado užstatymų ir palaidojimų
Pernai Šiaulių senojo miesto teritorijoje, Vasario 16-osios gatvėje nuo sankryžos su Trakų gatve iki Vytauto gatvės, atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, o detalūs tyrimai vyko Vasario 16-osios gatvės 40 metrų ilgio ir 8 metrų pločio atkarpoje nuo Vytauto gatvės. Čia ištirtos 7 perkasos.
„Radome ir užstatymų, ir palaidojimų. Senkapį galime datuoti XVII amžiumi, galbūt ir pirmąja puse. Monetų neradome, kapai skurdūs, vos trys kapai su įkapėmis. Klausimas išlieka, kas ankstesnis – užstatymas ar senkapis, o gal ir vienalaikiai, trūksta istorinių duomenų, miesto planų, žemėlapių ar inventorių“, – sako K. Duderis.
Archeologas žodžiais piešia buvusį vaizdą: buvo užlaidota kalva, jos viršūnė – ties sankryža tiek su P. Višinskio, tiek su Vasario 16-osios gatve, kalvą skyrė natūrali loma, greičiausiai ledynmečio suformuota. Kur tęsiasi loma, nustatyti nepavyko.
Archeologai maždaug 80 centimetrų gylyje fiksavo žemės sluoksnio dalį, datuotiną XVII amžiumi – rasta minimam laikmečiui būdinga kaolininės pypkės galvutė. Įžemyje be aiškesnės struktūros gulėję akmenys – galbūt gamtos suformuotas natūralus darinys.
Panašiame gylyje rastas sudegęs pastatas: sienos pamato fragmentas, plūkto molio asla bei veikiausiai sukritusios koklinės krosnies koklių sankaupa. Remiantis rastais puodyninių koklių fragmentais, pastatas datuojamas XVII amžiumi.
Kultūrinis sluoksnis buvo neintensyvus, daugelyje vietų suardytas ankstesnių žemės kasimo darbų. Rastas nedidelis kiekis buitinės keramikos, koklių fragmentų, būdingų XVII amžiui, keletas Jono Kazimiero šilingų bei Carinės Rusijos monetų.
Tarp stipriai apardyto lauko riedulių grindinio fragmento akmenų aptiktas Rygos šilingas, Stanislavo Augusto Poniatovskio 1765 metų grašis. Tikėtina, jog atidengtas lauko riedulių grindinio fragmentas gali būti datuojamas anksčiausiai XVIII amžiaus antrąja puse.
Išskirtiniai kolektyviniai kapai
Archeologai atidengė ir ištyrė 23 kapus: 14 individualių, 9 kolektyvinius. Individualiuose kapuose palaidoti 6 vaikai, 2 paaugliai, 4 moterys bei du vyrai.
Su įkapėmis laidota tik trijuose kapuose: 35–44 metų amžiaus vyras palaidotas su dviem žalvariniais žiedais, būdingais XVII amžiui. Šalia mirusiosios per 50 metų moters dubens kaulo buvo padėtas geležinis peilis, o apatinėje juosmens srities dalyje – geležinė grandis (sagtis). 9 metų vaikas palaidotas su žalvariniu žiedu išplatinta priekine dalimi, kuris buvo padėtas ant mirusiojo dešinės plaštakos pirštų. Žiedas būdingas XVII amžiui.
Kolektyviniuose kapuose mirusieji laidoti iškasant kapo duobę, kuri savo ilgiu ir pločiu neišsiskyrė iš individualių kapų.
Kolektyviniuose kapuose laidota nuo 2 iki 6 mirusiųjų. Laidota be įkapių, mirusiuosius dedant vieną ant kito.
Smurtinio pobūdžio traumų ant palaikų nenustatyta, tad tikėtina, jog šalia individualių kapų buvo laidojami nuo staiga užėjusios ligos mirę asmenys.
„Tikrai palaidoti ne kaliniai, greičiausiai užpuolė kokia neganda, liga ir žmonės krito“, – sako K. Duderis.
K. Duderis išskiria kapą, kuriame du suaugę vyrai buvo paguldyti į kapo duobę vienas ant kito, o jų kojūgalyje padėtas vaikas. Iki antropologinių tyrimų archeologas manė, kad tai bus šeimos kapas.
„Remiantis trijų kapų pavyzdžiais, galima teigti, jog kolektyviniuose kapuose suaugę ir vaikai buvo laidojami galvomis orientuojant priešingomis kryptimis. Vaikai laidoti suaugusiųjų kojūgalyje“, – sako archeologas.
Dar vienas išskirtinis kapas, kuriame buvę palaidoti 6 asmenys. Kapo viršutinėje dalyje buvo paguldytas vyras, o jam į glėbį, veidu į mirusiojo krūtinę, palaidota moteris. Suguldyti tarp kojų vaikai buvo anksčiau nukasti.
Kolektyviniuose kapuose nebuvo rasta įkapių ar radinių, kurie leistų datuoti šiuos palaidojimus.
„Visgi, remiantis individualiuose kapuose su įkapėmis laidotų individų pavyzdžiais, galime teigti, jog detaliųjų archeologinių tyrimų metu ištirta XVII amžiaus datuotino senkapio dalis – rytinis pakraštys. Dabartinė Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių sankryža yra įrengta ant XVII amžiumi datuojamo senkapio“, – sako K. Duderis.
Pasak K. Duderio, tikėtina, jog tarpukariu ties Vytauto ir P. Višinskio gatvių sankryža rasti galimai unitų palaidojimai yra kitas laidojimo objektas, kurį nuo 2020 metais tyrinėto senkapio skyrė natūrali loma.
„Lieka dar daug neatsakytų klausimų. Tuo laikmečiu miestiečiai laidojosi šventoriuje, o kas laidojosi čia? Ar tai buvo už Šiaulių tuometinio miesto minigyvenvietės, kaimavietės atskiros kapinaitės? Jei ateityje atsiras galimybė senkapį dar patyrinėti, jis daug ką pasakytų. Pagrindiniai užlaidojimai yra ten, kur dabar intensyviausias eismas – po Vytauto gatve, link vandentiekio bokšto, mes „pasigavome“ patį pakraštį, radome, nuo kur palaidojimai pasibaigia ir kur tęsiasi.“
Žmonių griaučiai iš tirtų kapų bei atsitiktiniai žmonių kaulai perduoti į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrą, o tyrimų metu rasti archeologiniai radiniai – 312 vienetų – perduoti į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Rastas senkapis
Šiaulių rajono Kužių seniūnijoje, į pietvakarius nuo Smiltynės kaimo, buvo surasti ir ištirti 23 kapai.
Paaiškėjo, jog rekonstruojant kelio Kužiai-Gilaičiai atkarpą, buvo aptiktas iki šiol nežinomas senkapis su XVII amžiaus pirmos pusės bei XV amžiaus palaidojimais.
„Smiltynės senkapis labai įdomus, laidojimo paminkluose radome netradicinių radinių, kurių kasmet nerandame“, – sako K. Duderis, dėkingas sąžiningiems kelininkams, kurie informavo apie atkastus kaulus.
XVII amžiaus pirmai pusei priskirti 20 kapų, juose palaidotas 21 mirusysis: 3 moterys bei 4 vyrai. Likusių lyties nustatyti nepavyko. Didžioji dalis mirusiųjų (13 iš 21) – nesuaugę.
Į kapus gana gausiai dėtos įkapės: žalvariniai žiedai praplatintomis priekinėmis dalimis, ornamentuoti brūkšnelių ornamentika bei žalvariniai juostiniai žiedai su monograma „IHS“. Taip pat rasta monetų, daugiausia Rygos šilingų, kaldintų Žygimanto Vazos.
Bene turtingiausias kapas buvo veikiausiai vyro ir žmonos. Mirusieji palaidoti viename karste su gausiomis įkapėmis: žalvariniais žiedais, monetomis, batų pakaustais, geležiniu peiliu. Virš mirusiųjų galvų, po lentinio karsto liekanomis, buvo rasti du ornamentuoti žalvariniai žiedai.
Archeologus itin nudžiugino trys kapai: du griautiniai, priskirtini XV amžiaus 3–9 dešimtmečiams, ir degintinis, datuotinas XV amžiaus antrąja puse.
„XV amžiaus palaidojimų mes turime labai nedaug“, – akcentuoja K. Duderis.
Degintiniame kape nepilnai sudegę mirusiojo kaulai buvo suberti į kapo duobę, laikantis anatominės tvarkos. Į kapą mirusiajam įkapės taipogi dėtos pagal tai, kaip jos galėjo būti dėvimos. Menamos krūtinės srityje padėta žiedinė segė, o dubens srityje – geležinis peilis su žalvariniu apkalėliu.
Griautiniuose kapuose laidotos vyresnio amžiaus moterys (40–49 metų bei virš 50 metų amžiaus) su gausiomis įkapėmis. Krūtinės srityje dėtos žalvarinės pasaginė ir ažūrinė segės, rankos puoštos žalvariniais žiedais plačiomis priekinėmis dalimis. Viename iš kapų papildomai žiedas padėtas ir ties mirusiosios kojų pirštais. Mirusiosioms į kapus dėti geležiniai peiliai, verpstukų smagračiai, yla, žaidimų kauliukai.
Abiejuose kapuose, mirusiųjų galvūgalyje, rasti kiaušinių lukštai.
Žmonių griaučiai ir atsitiktiniai kaulai taip pat perduoti į VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrą, o 73 archeologiniai radiniai – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
„Tikėtina, kad ši vieta yra perėjimas iš kapinyno į senkapį. Tikrai žinome, kad laidota XV amžiuje, XVII amžiaus irgi yra palaidojimų, trūksta XVI amžiaus kapelių. Radome vieną monetą iš trūkstamo laikmečio, tikėtina, kad tyrimus pratęsus turėtume visą seką, būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip kito laidojimo tradicijos“, – sako K. Duderis.
Artimiausiu metu bus kreipiamasi į Kultūros paveldo departamentą dėl Smiltynės senkapio įtraukimo į kultūros vertybių registrą.
