Naujausios
Pirmasis rinkimų turas išmetė rinkėjams didžiausią teoriškai gražių ir teisingų idėjų margumyną.
„...teisinga, sveika ir išsilavinusi, auganti ir inovatyvi Lietuva“, – deklaravo naujos politinės jėgos „Lietuva – visų“ atstovas.
„...telkti, ginti ir puoselėti solidarią, bendro gėrio tautinę valstybę ir jos piliečių interesus“, – pagrindinį savo partijos siekį nurodo „Kartų solidarumo sąjungos – Santalkos Lietuvai“ atstovas.
Konservatorių kandidatas žada skirti didesnį dėmesį regionams. Darbo partija mato viziją, kad Lietuva atsidurs patraukliausių pasaulio valstybių penketuke. Socialdemokratų darbo partijos pretendentas įsitikinęs, jog kiekvienas Lietuvos žmogus privalo jaustis laimingas ir saugus. (Tik kaip įpūsti tą laimės ir saugumo jausmą?) Tautininkas ketina sugrąžinti valstybę piliečiams. „Valstietis“ žada tęsti Tautos išsaugojimo bei stiprinimo politiką. „Žalioji“ pasisako už viduriniosios klasės augimą ir ekologiją. Socialdemokratė ketina rūpintis visais pradedant vaikais baigiant senjorais. Liberalė siekia laisvės dirbančiam ir kuriančiam žmogui. Laisvės ir teisingumo atstovas žada žmonių saugumą ir kokybišką gyvenimą.
Pasiskaičius Kelmės-Šilalės rinkimų apygardos vienmandatininkų programas, sąla širdis. Laimės ir gerovės – nors vežimu vežk. Iš daugybės gražių žodžių, sunku net išsirinkti pačius gražiausius. O dar jeigu kreipsi dėmesį į kandidatų išvaizdą, – visiška sumaištis.
Nors kuo didesnė pasiūla, tuo sunkiau išsirinkti, rinkėjai išsirinko. Pasitvirtino taisyklė: „Savame krašte pranašu nebūsi“. Tad savus kelmiškius kandidatus pastūmė į šoną. Stvėrė šilališkius: konservatorių ir dešinės pakraipos konservatyvų liberalą, nors Kelmės rajonas iki pašaknų socialdemokratiškas su gana gausiu „valstietišku“ prieskoniu, dvelkiančiu kairiosiomis pažiūromis.
Ir atsidūrė kryžkelėje. Ne tik eiliniai rinkėjai, bet ir rajone egzistuojančių partijų lyderiai ėmė mėtytis lyg automobiliai slidžiame kelyje. Konservatorius lyg ir neblogas žmogus. Dar nebuvęs Seimo nariu. Tad neturėjęs progos susitepti. Vykdė taktišką rinkimų kampaniją.
Tuo tarpu jau ne viena kadencija Seime dirbantis į konservatyvųjį liberalą išvirtęs buvęs „tvarkietis“ negailėjo karčių žodžių ir kritikos konkurentams, ypač savo kolegai „valstiečiui“, su kuriuo darbavosi vienoje frakcijoje.
Kelmės skyriaus „valstiečiai“ vietos laikraštyje paskelbė neremsiantys Laisvės ir teisingumo atstovo. Tuomet išeitų, jog rems konservatorių ir padovanos jam mandatą, kad ši partija dar labiau pirmautų prieš „valstiečius“. Kai kurie partijos nariai suskubo su konservatoriumi nusifotografuoti ir įdėti nuotraukas į feisbuko paskyrą.
Bet vėliau atsitokėjo ir toje pačioje paskyroje paskelbė, jog liks neutralūs – tegu partijos nariai ir „valstiečių“ rėmėjai patys sprendžia už ką balsuoti.
Panašus nesusipratimas kilo ir Tytuvėnų-Radviliškio rinkimų apygardoje. Į antrąjį turą nepatekusi kelmiškė socialdemokratų atstovė feisbuko paskyroje agitavo balsuoti už Radviliškio rajono merą, taip pat konservatorių.
Jeigu partijų elito atstovai nežino, kur kairė, kur dešinė, kur kolega, kur konkurentas, kaip susigaudyti eiliniam rinkėjui?
Tie patys partijų elito atstovai aiškina, jog jie agituoja už asmenybes. Bet sistema šias asmenybes vis tiek surikiuos pagal partijas. Ir žavi asmenybė, už kurią agituoji ir balsuoji, padaugins priešingos stovyklos mandatų skaičių, o vėliau būtinai taps tavo bendrapartiečių politiniu priešininku, o gal ir aršiu kritiku.
Kai kurie socialinių tinklų komentatoriai tokius palaikymus vadina Judo pabučiavimu. O kai kurie pateisina. Esą nieko čia blogo, kad suartėja skirtingos ideologijos, kad politiniai priešininkai nespjaudo vieni kitiems ugnies į akis.
Neaiškios ideologijos partijos tarsi belyčiai, o gal translyčiai žmonės, atrodo, tampa kasdienybe.
Gal iš tiesų visą Seimą reikėtų rinkti tik vienmandatėse apygardose, atsižvelgiant ne į partinę priklausomybę, o į žmogiškuosius asmenybės išteklius: intelektą, išsilavinimą, patirtį, galiausiai empatiją – gebėjimą suprasti ir užjausti tautiečius, tobula įstatymdavyste spręsti jų problemas taip pat nuoširdžiai kaip savas?
Tačiau dar ne taip seniai Lietuvos dešinieji siūlė iš viso nerengti vienmandačių rinkimų. Seimą rinkti tik pagal partijų sąrašus, kurie bent jau pirmame dešimtuke įrašytiems politikams garantuoja darbą keliems dešimtmečiams.
Nors politikai kartais painioja dešiniąją ir kairiąją, tvirtai ant žemės stovintys lietuviai ne visuomet pasikliauja jų apžavais ir agitacijomis. O kartais iš euforijos pabudina ir skambiu antausiu. Ar ne taip nutiko socialdemokratams, kurie prieš kelerius metus buvo patys populiariausi? Šiemet, tauta, skirdama vos kelis mandatus, juos nubaudė už tai, kad išdavė savo identitetą, susivienydami su konservatoriais. Net Kelmėje, kur rajono taryboje, savivaldybėje ir biudžetinėse įstaigose dominuoja socialdemokratai, jų iškelta kandidatė į Seimą surinko gana kuklų kraitį balsų.
Ko iš įstatymus leidžiančios institucijos tikisi rinkėjas?
Aš asmeniškai trokštu stabilumo, socialinio saugumo, poreikius atitinkančių pajamų, dorą žmogų išugdančios švietimo sistemos, į visų ligų išgydymą ir jų prevenciją orientuotos medicinos.
Bet seni- nauji Seimo nariai jau vėl kalba apie reformas ir permainas. Kaip nusibodo tos nuolatinės revoliucijos! Ar tikrai privalome gyventi pagal sovietinį šūkį: „Revoliucija turi pradžią, bet neturi pabaigos“?
O gal Seimo kadenciją pailginti iki šešerių metų, kad išrinktieji spėtų įgyvendinti ir taip įtvirtinti savo programą, jog valdantiems po jų nekiltų noras griauti?