Naujausios
Apie žmones, nuo kurių skaičiuoja laiką
– Aš tiesiog jaučiuosi baisiai kalta, nepalankiusi kokios nors vietos, neskyrusi jai dėmesio. Aš pasižiūrėjau nuotraukas, kad ir senąjį Vertelį ir Vertelienę esu mačiusi. Abu amžinatilsį žmones. Įsivaizduoji, tu prie tų genialių žmonių nebuvai, neužfiksavai. Likimo dovana, kad aš galiu pas jų sūnų atvažiuoti, kad galiu ištransliuoti, kad štai čia, Kuršėnuose, yra šeimos muziejukas, kad vaikai nepasižiūrėjo atsainiai į savo tėvus. Na, gerai, kad tėvai tuos puodus žiedė. Jie ir patys tai daro. Kad jie parsivežė geriausius savo tėvų puodus, ąsočius ir išsaugojo.
Aš kartais galvoju, iš kur lietuviai turi tokią bjaurią madą, nekreipti dėmesio. O, išlaikėt? Gerai, vyrai, kad turit, kad išlaikėt. Bet mes visi galim turėti. Jei tėvai ar proseneliai kažką darė, o dabar paėmė viską, „išpūstijo“, lauk išmetė, niekas niekam neįdomu.
Šiandien yra štampuočių laikas. Kad būtų greitai, plastikas – greitai. Staiga visi sumojo, kad nereikalingas plastikas, kad teršia gamtą. Palaukit, tai kodėl mes nepasižiūrim, ką tėvai yra palikę, ką sakę. Kai tu ateini pas tuos žmones, turi užtaisą tam tikram laikui. Vėl pradedi skaičiuoti laiką. Šią savaitę aš vėl skaičiuosiu nuo Vertelio. Kitą savaitę, važiuosiu pas kitą keramikę, skaičiuosiu nuo jos.
Man tie žmonių gyvenimai, jų elgesys, kaip jie reaguoja į gyvenimą, kaip šneka, yra svarbūs. Man nėra tas pats. Tai nėra komerciniai dalykai. Tada tu esi laisvas žmogus. Savo mintimis gali apkabinti tą žmogų. Gali džiaugtis jo darbais. Nuo nieko nepriklausai.
Tas nacionalinis transliuotojas negali visų Lietuvos žmonių sutalpinti, tik būkim biedni, bet teisingi – visitiek talpina. Mes vistiek juos matome. Čia aš matau didžiausią savo gyvenimo prasmę, kiek man jo beliko. Nors tiek nufilmuosiu žmonių ir paliksiu. O ten vienam patiks Vertelis, kitam Paliušis, trečiam dar kas nors. Tvarkoj. Bet jie visi sužinos, kas jie yra.
Apie turtingus skirtumus
– Skirtingi etapai mane subrandino kaip žmogų. Pirmiausia – po pirmo kurso ekspedicija į Dzūkiją. Tada supratau, kad ne tik žemaičiai yra, bet dar ir dzūkai. Ir dzūkai tokie įspūdingi. Tokios šnekios moterys. Pirmą kartą pamačiau, kas yra kaltūnas. Pirmą kart gyvenime pamačiau raudančias dzūkes. Išgirdau, kaip moteris rauda savo mirusio vyro. Taip gražiai. Ji nevadina jo vardu. „Bicinėli, tu skristai per ugnialy...“ Man kaip stačiokei žemaitei, tuoj sakytų: „Rupuži, neskrisk, kur čia daba leki“. Niekas tau nesako „Zitute“, o „slugela, uogela, obuolėli mano žalias... Kojelas pasdirsi.“ Pas mus gi sakytų „Neik, rupūži, pasipašinsi kuojas“. Pamatai, kad tas skirtumas yra labai didelis.
Tokioje mažoje Lietuvoje, tokie skirtumai, toks turtingumas. Tas ekspedicijų etapas parodė Lietuvos įvairovę ir nepaprastą turtingumą. Tai buvo didžiausias įspūdis.
Šiandien mes turim visko, važiuojam po pasaulį, mokam kalbų, žinom, kaip pasaulyje darosi, ir mes nebemokame įvertinti savo turtingumo.
Labai jau čia didelė tragedija, kad dabar negalime išvažiuoti? Ne, sėdėjo Maldyvuose ir baisiai džiaugėsi, kad yra ten. Tai nešk čia savo užpakalį į kiemą ir nusikask sniegą. Tai yra pasirinkimo dalykai. Negali priversti žmogaus vienaip ar kitaip gyventi, bet tu matai žmones, kokie jie yra šiandien. Ir kartais turi apgailestauti, kad nėra tokio žmogaus pasišventimo, kad lengvai atsisako tėvų arba savo senelių sukauptos kolekcijos. Pavyzdžiui, knygų kolekcijos. Mano name yra trys lentynos, į kurias žmones sudeda knygas iš savo namų, kurių jiems nebereikia. Aš kai pamatau, kokių knygų žmonės atsisako... Tai yra tomai pasaulinės bibliotekos. Tos knygos greit išnyksta, bet ne jaunimas jas susirenka. Pusamžiai žmonės jas susirenka ir duoda antrąjį gyvenimą.
Apie „Ratilio“ ir neparašytą knygą
– Buvo „Ratilio“ (Vilniaus universiteto folkloro ansamblis – aut.) etapas. Šalia radijas ir televizija. „Ratilio“ reikėjo atsisakyti arba kartu pasenti. Studentai nesensta, jie visada yra jauni. Tu turi suprasti, kad nebegali taip šokinėti su jais. Tada galvoji, kad reikėtų, kad ir tas ansamblis pasikeistų. Trisdešimt metų aš su juo dirbau.
Televizija ir radijas irgi mano gyvenime nuo 1973 metų, nes radijuje pradėjau dirbti dar būdama studente. Taip pat niekada neišėjo iš nagų Lietuvos meno ir teatro akademija. Muzikologijos katedroje esu docentė. Didysis džiaugsmas yra tas, kad tu visada jauti jaunimo pulsą. Tiesa, tas pulsas dabar, turėčiau pasakyti, yra žemas. Labai liūdna, nes studentai ateina labai prastos kokybės. Jei kas nors prieš 30 metų būtų pasakęs, kad bus tokie studentai, sakyčiau: „Jūs tyčiojatės“. Tu žinai, kad pusė iš jų tikrai negalės būti muzikai profesionalai. Tada gali stebėtis, kodėl tėvai leidžia, moko. Vadinasi jie yra nekritiški savo atžvilgiu, kad jie studijuoja.
Dar labai norėčiau parašyti kokį nors kino scenarijų. Apskritai rašyti. Tik, aišku, ne romaną. Bet jau nėra laiko. Tai gal jau laiko ir nebus, bet reikėtų sutvarkyti visus archyvinius dalykus. Kad tie žmonės, kurie dabar dėl „kovido“ sėdi namuose, pagalvotų, kaip galima palikti. Sako, neturi, ką veikt. Tai sėdėk ir žodžius lietuviškus rašyk. Juk pusė žmonių nebemoka lietuviškų žodžių. Jaunimas nebežino, kai jam pasakai. Pavyzdžiui, nežino, ką reiškia žodis „kraitis“. Jiems tie dalykai yra svetimi. Tiek pasakymų, paporinimų, tegul užrašo.
Apie nacionalinių ekspedicijų iššūkius
– Iššūkiai? Taip. Aš į visokias avantiūras labai mėgstu įsipainioti. Nes avantiūros – tai yra žaidimas ir taip smagu dar pažaisti. Aš vis galvoju, ar senatvė palenks mane, ar aš senatvę. Arba aš ją į pusnį įritinu, arba ji kartais mane pergriauna. Nieko nepadarysi. Bet reikia džiaugtis gyvenimu ir negalvoti, kad ten kažkur sudūrė. Sėdi ir kalba apie tabletes. Tikrai neinu į polikliniką skolintis ligų.
Nacionalinėje ekspedicijoje paliko didelį įspūdį operatorių ir garso specialistų darbas. Ir dar, ten nebuvo nesvarbių žmonių. Jie visi žiūrėjo vienas į kitus ir nelaukė, kad kas kam kilimus po kojomis klotų. Visi suprato, kas yra draugiškumas, bendras darbas ir kas yra Lietuva. Jauni žmonės stebėjosi, kaip gražu yra Lietuvoje. Jiems atsiverdavo akys.
Turėčiau palinkėjimą visiems Lietuvos žmonėms: klausykit, atverkim akis, atverkim širdis ir supraskim, kad nieko nėra gražiau ir geriau, negu mūsų kraštas.
Apie „Ryto suktinį“ ir įamžintus žmones
– Laidai „Ryto suktinis“ jau per 10 metų. Kiekvienais metais išeina po 36 laidas. Tiek daug žmonių nufilmuota. Ir pas tą buvau, ir čia buvau, Ir baisiausiai dūšią skauda, jei nespėjau kažko nufilmuoti. Kaip gaila.
Labai džiaugiuosi prieš trejus metus nufilmavusi Eugenijų Paulauską (profesorius, smuikininkas, Lietuvos kvarteto vadovas, miręs 2018 m._aut.) iš kvarteto. Galvojau apie dokumentinį filmą, net pavadinimą buvau sugalvojusi „Vieni“, nes buvo vieni likę su Kornelija Kalinauskaite. Jisai šiaulietis, labai gražiai šnekėjo apie Šiaulius. Mes jį atvedėme į Kulinarijos muziejų, kur jis sėdi tokiame paauksuotame krėsle. Jis sėdi toks, kaip karalius, o tikrai buvo karalius – primarijus. Aš taip džiaugiuosi, kad liko žmonėms įamžintas tas žmogus – jo mintys, kaip jis kalba, taip pat ir apie smuiką.
Kadangi aš neturiu feisbuko, tai man viską papasakoja apie jį – kas ką sakė ir panašiai. Nufilmavau nuvažiavusi Marcinkonių moteris, kalbančias apie meilę. 103 tūkstančiai peržiūrų, per 10 tūkstančių „laikų“. Kaimo žmonėms tai labai dideli skaičiai. Ir nereikia sakyti, kad mus žiūri tik seniukai. Žiūri ir pusamžiai žmonės, kuriems yra svarbi Lietuva.
Nepamirškite, kad tai yra mūsų kraštas, mūsų gimtinė. Tai vienintelis kraštas, kuriam tu esi reikalingas. Tu gali nuvažiuoti į bet kokį pasaulio kraštą, parsivežti pilnas kišenes pinigų. Tu vistiek kitame krašte būsi svetimas. Aišku, nebent jei tu būsi mokslo žmogus, padarysi atradimą, kuris buvo svarbus visai žmonijai... Ne pinigas laimę lemia. Tą kalba ir patys turtingiausi žmonės. Svarbiausia, kad mes esame Lietuvoje ir ta Lietuva mums yra svarbi.
