Tris mėnesius nuo bado ir šalčio gelbėjo gulbes

Jūratės NEMEIKŠIENĖS nuotr.
Dviguba šventė: iš Kovo 11-oji, ir išgelbėtos gulbės vėl savo stichijoje – vandenyje.
Kovo 11-ąją po šventinių mišių bažnyčioje Žagarėje (Joniškio rajonas) Kęstutis Labanauskas pakvietė kaimynus, bendraminčius, bičiulius į neįprastas išlydėtuves. Tą dieną iš tvartelio, kuriame priglaustos nuo šalčio ir bado išbuvo tris mėnesius, į Švėtę buvo išleistos gulbės, jau ne pirmi metai tapusios upės puošmena ir gyventojų bei miesto svečių traukos objektu. Tačiau jei ne supratingo žmogaus atjauta ir pagalbos paieškos, šie paukščiai greičiausiai būtų neišgyvenę.

Skubėjo į upę

Kęstutis Labanauskas atvėrė mūrinio tvartelio duris, kuriose pirmasis, kaip viršininkas, pasirodė gulbinas. Paukštis iš pradžių atrodė nedrąsus, – juk tiek laiko praleista uždaroje patalpoje, o dar čia žmonių būrelis sustojęs filmuoja ir fotografuoja, kaip kokias televizijos žvaigždes.

„Ateik, ateik, ateik, – paragina globėjas. –Tėvulis pirmasis išveda savo šeimyną.“

Pamažu, apsidairydamas baltasis sparnuotis ištapeno laukan, o paskui jį vorele – trys gulbiukai ir jų mama. Vaikai vis dar pilki, nepakeitę plunksnų, nors jau ir atrodo suaugę.

Gulbių šeima pasileido link upės ir čia pat per pakrantės ledą nėrė vandenin. Ten pradėjo mankštinti sparnus: šiek tiek paplasnojo, kilstelėjo ir paskrido į atviresnę vietą, tuojau ėmė snapais ieškoti maisto, praustis, krapštinėti plunksnas.

„Nuostabus vaizdas, kaip reikia vandens paukščiui vandens“, – atkreipė dėmesį mokytoja Alma Kančelskienė.

Suėjęs būrelis žmonių džiaugėsi, kad ši diena – dviguba šventė: ir Kovo 11-oji, ir išgyvenusių paukščių išlydėtuvės į upę. O dar išvakarėse kaip tik minėta 40 paukščių diena.

Nesulaukė pagalbos

Klausimas: kodėl tie didingi paukščiai tris mėnesius praleido tvartelyje?

„Mes gyvename prie upės ir matome, kas vyksta. Gulbių šeima praėjusiais metais išperėjo septynis vaikučius, bet iki gilaus rudens išgyveno tik trys. Kitus keturis kažkas nudaigojo: gal kokie plėšrūnai, o gal ir kitokia bėda nutiko. Pradėjus šalti per upės ledą matėme lapę bėgančią kaip šunelį. Ir kitų gyvūnų galėjo pasitaikyti. O dar vasarą pastebėjau, kad gulbinas, kuris visada labai gynė šeimą, pirmas visur plaukdavo, ją užstodamas, gerai nevaldo sparno. Jis pakeldavo, bandydamas plasnoti, bet nuleistas sparnelis slysdavo šonu žemyn. Ir skristi jis nebegalėjo. Tada mums dukterėčia padėjo surasti gyvūnų gelbėjimo tarnybą iš Kauno, davė telefono numerį, kuriuo skambinau, paaiškinau visą sitauciją. Atsiliepęs vyriškis maloniai paaiškino, kad nieko nereikia daryti, lai gyvena. O jeigu bus problemų rudenį, artėjant žiemai, tada skambinti, – pasakojo vyriškis. – Lapkritį ar gruodį, kai jau labiau atšalo, matydavome, kaip gulbė pakyla ir nuskrenda iki užtvankos „bliūdo“, o gulbinas – ne. Kadangi jų šeimos stiprios, laikosi kartu, supratome, jog į šiltesnes vietas jie tikrai nebeišskris. Tad skambinau vėl tuo pačiu telefonu, bet tarsi kažkas būtų žmogų pakeitęs. O gal kitas darbuotojas atsiliepė. Man atsakė, kad jie niekuo padėti negali, gulbių nepriima.“

Negalėdamas paukščių palikti likimo valiai Kęstutis Labanauskas kreipėsi į Žagarės seniūną Saulių Kužmarskį, kuris bandė ieškoti pagalbos įvairiose gyvūnų prieglaudose, ornitologų draugijoje, bet taip pat nesėkmingai.

„Man aiškino, kad jie neturi galimybių rūpintis laukiniu paukščiu. Ornitologai sakė, jog toks yra gamtos ratas, natūrali atranka, kad vieni išgyvena, kiti miršta, žūsta. Vienintelė galimybė, ką išgirdau, nebent atvežti sužalotą paukštį utilizuoti. Susidūrus su tokiu atveju, paaiškėja, kad prieglaudos rūpinasi tik naminiais gyvūnais, o laukiniams žvėreliams ir paukščiams susirgus, esant sužeistiems, sergantiems nėra kam padėti, nebent patys gyventojai geranoriškai susiburia, kaip šį kartą“, – sakė seniūnas.

Tris mėnesius rūpinosi

O tuo tarpu artėjo šalčiai, sparčiai traukėsi upės ledas ir beveik neliko properšų vandens paukščiams plaukioti, rasti maisto ir nuo galimų priešų apsisaugoti. Tada, pasitarę su seniūnu, žmonės surado tuščią nenaudojamą tvartelį netoli Barboros bažnytėlės.

„Būčiau pas save priglaudęs, bet tokio ūkinio pastatėlio neturiu. O širdis neleido palikti likimo valiai. Juk mes juos kasdien iš namų matome, mūsų akyse gulbiukai užaugo. Visi juos mylime. Tad esu labai dėkingas seniūnui, kad suteikė tokią galimybę. Ir šiandien jam paskambinęs paukščių išleistuvių proga padėkojau už suteiktą gulbėms „kamarą“. O tada, kai ją gavau, su trupiniais gulbes priviliojau ir uždariau tvartelyje. Paskui kiekvieną dieną apie tris mėnesius ėjau jų šerti ir girdyti. Bulves šutindavome, nešdavau grūdų, miltų, po penkis litrus vandens. Gerai, kad manęs žmona iš namų neišvijo, – juokaudamas pasakojo K. Labanauskas. – Ačiū ir vienam ūkininkui, kuris grūdais, miltais aprūpino, davė šiaudų pakratams. Tik jis, žmogus, nelabai nori viešintis. Ir kaimynai, bičiuliai prisidėjo.“

Žmogus šiek tiek nuogąstavo, kad galbūt išgirs peikiančių, kad negerai gulbes šerti, nes paskui jos neišskrenda. Bet šiuo atveju situacija kiek kitokia: juk gulbinas sužalotas, skristi nepajėgia, o dar ir tokie šalčiai užklupo. Tam pritaria ir seniūnas S. Kužmarskis, kuris rako, kad K. Labanausko poelgis tikrai vertas pagarbos ir padėkos.