Naujausios
Gerų minčių miestas
Antras pagal dydį Estijos miestas Tartu per savo ilgametę istoriją ne kartą keitė pavadinimus (Tarbatas, Dorpatas, Jurjevas, Derptas) ir šeimininkus, priklausė Abiejų Tautų Respublikai, Švedijai, Rusijai, Vokietijai.
Šiandieninis miestas turistus pasitinka šūkiu: „Gerų minčių miestas“.
Liepos pradžioje Tartu buvo pritilęs, senamiestyje nezujo nepertraukiamos turistų ekskursijos, nereikėjo sukti galvos, kur rasti vietą kavinėje ar laukti eilėje muziejuje. Suvenyrų parduotuvės darbuotojas palingavo galva: taip, taip, priežastis ta pati, kur ir visur – koronavirusas.
Aplankyti Tartu lankytinus objektus, muziejus, išvaikščioti senąsias gatveles, Karlova, Supillin medinių namų kvartalus ir kelių dienų per maža.
Jei nesinori keliauti pėsčiomis, galima sėsti ant miesto dviračių – jie tikrai populiarūs.
Miesto širdis – Rotušės aikštė. Priešais rotušę fontano purslai taško skulptūrą – studentus, besibučiuojančius po skėčiu. Prie vieno iš populiariausių miesto simbolių krykštauja ir fotografuojasi mergvakarių, bernvakarių dalyviai.
34 varpų rotušės bokšto kariljonas skambina valandas ir šventes.
Pasižiūri po kojomis – grindinyje įrėminta plokštė paaiškina, jog čia XVII–XVIII amžiuje buvo miesto šulinys.
Žvelgi į tolį – senųjų namų linijoje išryškėja pakrypęs pastatas, vadinamas Estijos Pizos bokštu. Nurodoma, kad jo pakrypimo kampas netgi didesnis nei Pizos bokšto – 5,8 laipsnio. Pastate veikia Tartu meno muziejus.
Aikštės prieigose stovi geltonas rėmelis – nuotraukai, tarsi atvirukui.
Poilsis atgaivina jėgas
Netoli aikštės esantis Nikolajaus Pirogovo (1810–1881) parkas su universiteto profesoriaus, šiuolaikinės karo lauko chirurgijos pradininko, skulptūra, mėgstamas jaunimo ir dieną, ir vakare. N. Pirogovas laikomas pirmuoju, panaudojusiu eterį anestezijai ir gipsinius įtvarus lūžiams sutvirtinti.
Lankstinuke nurodoma, kad Tartu savivaldybės sprendimu ši vieta nuo kovo 15 iki spalio 15 dienos tampa iškylų vieta – čia galima vartoti nestiprų alkoholį.
Sunku neįsistebeilyti į praeinančią merginą, tarsi ką tik nužengusią iš praeitų amžių. Šiugžda juoda ilga suknia, galvą dengia cilindras, nuo dulksnos saugo baltas skėtis – turistams skirtos senovinės karietos vadeliuotojai baigėsi darbo diena. Mergina pradingsta pasukusi už Angelų tilto.
Tiltas, pastatytas 1838 metais, primena: „Otium reficit vires“ – poilsis atgaivina jėgas. Kita tilto pusė įamžina pirmąjį universiteto rektorių G. F. Parrot.
Netoliese – ir Velnių tiltas, vienas iš nedaugelio išlikusių betoninių XX amžiaus pradžios tiltų. Abu tiltai – su savo legendomis ir istorijomis, abu nutiesti ne per vandenį.
Buvusiame parako sandėlyje, plytomis įaugusiame į šlaitą, šiandien veikia restoranas-smuklė.
Sandėlis, pastatytas 1767 metais, iki pat XIX amžiaus pradžios išlaikė savo funkciją, vėliau perėjo universiteto žinion.
Šiandien restoranas didžiuojasi esąs Gineso rekordų knygoje kaip restoranas su aukščiausiomis lubomis pasaulyje – 11 metrų. Alaus mėgėjų rojus su nesuskaičiuojamu kiekiu ant sienų sukabintų bokalų.
Universiteto dvasia
M. von Boko namo freska tiksliai atkartoja graviūrą, vaizduojančią universitetą XIX amžiuje.
Tartu universiteto pastatas didingas ir dieną, ir sutemus, kaip baltas kolonas užlieja naktinis apšvietimas. Gustavo akademija (Academia Gustaviana) buvo įsteigta 1632 metais birželio 30 dieną vietoje Dorpato gimnazijos (Gymnasium Dorpatense), kurią 1583 metais įkūrė Steponas Batoras. Dabartinis centrinių rūmų pastatas statytas 1804–1809 metais.
Tarp žymių universiteto dėstytojų minimas ir Teodoras Grotusas (1785–1822), fizikochemikas, geologas iš Gedučių dvaro netoli Žeimelio (dabartinis Pakruojo r.).
Universitete mokėsi daugybė iškilių Lietuvos asmenybių, čia Teisės fakultetą 1903 metais baigė ir garsusis Šiaulių advokatas Kazimieras Venclauskis (1880–1940).
Universiteto Estijos studentų draugijos, įsteigtos 1870 metais, vėliavos spalvos – žydra, juoda, balta – vėliau tapo Estijos valstybės vėliavos spalvomis.
Miestas alsuoja universiteto dvasia – biblioteka, observatorija, teatras, menų, istorijos muziejai, botanikos sodas, o paminklai įamžino nusipelniusius universiteto dėstytojus, studentus, žinomas Estijos asmenybes.
Gustavas II Adolfas (1594–1632) – Švedijos karalius, pasirašęs 1632 metaus universiteto steigimo chartiją. Paminklas prieš Tartu universiteto pastatą jam buvo pastatytas 1928 metais, 1950 metais sovietų nugriautas, o 1992 metais atstatytas. Švedijos karaliai dalyvavo abiejose iškilmėse: paminklo pastatymo ir atstatymo.
Paminklas, skirtas profesoriui, universiteto bibliotekos įkūrėjui ir direktoriui Johannui Carlui Simonui Morgensternui (1770–1852), atidengtas dar 1851 metais. Jo asmeninė biblioteka, kurią sudaro apie 11 500 tomų, saugoma Tartu universiteto bibliotekoje.
Johanas Skytte (1577–1645), Švedijos valstybės veikėjas, vienas iš Academia Gustaviana iniciatorių ir pirmasis universiteto kancleris, įamžintas skulptūra-antspaudu.
Paminklo atidarymo iškilmėse dalyvavo Švedijos karalienė Silvija. Nuo 1995 metų Upsalos universitetas teikia Johano Skytte premiją, kuri vadinama politikos mokslų Nobelio prizu.
Karlas Ernstas von Baeris (1792–1876), universiteto alumnis, mokslininkas, embriologijos pradininkas. Paminklas jam pastatytas 1886 metais, o studentai iki šiol išlaikę Valpurgijos nakties tradiciją – papuošti profesorių puikiausiu kaklaraiščiu ir „išmaudyti“ šampanu.
Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė (1793–1864) – universiteto profesorius, garsusis astronomas ir geodezininkas, pirmasis Tartu observatorijos direktorius. Struvės geodezinis lanką 1816–1855 metais išmatavo mokslininkai, vadovaujami V. Struvės. Struvės geodezinis lankas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Lietuvoje yra trys punktai.
Jurijų Lotmaną (1922–1993), literatūros tyrinėtoją, semiotiką, kultūros istoriką, primena 15 metrų plieninkių vamzdžių raizgalynė, sukurta pagal paties J. Lotmano sukurtą karikatūrą. Į visumą sujungtos metalinės konstrukcijos, vanduo ir apšvietimas.
O kur dar paminklai Eduardui Tubinui, vienam iš garsiausių Estijos kompozitorių ir dirigentų, Karlui Menningui, Estijos teatro pradininkui, Fridrikui Robertui Faehlmannui, rašytojui ir gydytojui, Estijos epo „Kalevo sūnus“ idėjos iniciatoriui, Kristjanui Jakk Petersonui, kurio gimimo dieną Estijoje minima kalbos diena, Villemui Reimanui, vienam iš Estijos tautinio atgimimo lyderių, Jaannui Tonissonui, Ministrui Pirmininkui, užsienio reikalų ministrui, suimtam 1940 metais – jo likimas nežinomas.
Karvedžiui Michailui Barklajui de Toliui (1761–1818), kilusiam iš Pakruojo krašto, paminklas 1849 metais pastatytas už pulko karių surinktas lėšas. Paminklą karvedžiui sukūrė skulptorius Vasilijus Demutas-Malinovskis – jis ir karvedžio mauzoliejaus antkapio autorius.
Paminklai, skulptūros, bareljefai – tarsi Tartu ir visos Estijos istorijos, kultūros, meno ekspozicija.
Ülo Õun sukurta skulptūra „Tėvas ir sūnus“ vaizduoja autorių ir 1,5 metų jo sūnų. Vienodo ūgio tėvas ir sūnus meno kalba primena kartų kismą.
Ant vieno suolelio susėdę du rašytojai itin panašiomis pavardėmis – Oscar Wilde (1854–1900), airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, ir Eduard Vilde (1865–1933), estų rašytojas.
Realiame gyvenime jie greičiausiai nebuvo susitikę, bet šiandien kalbasi prie buvusios spaustuvės, kurios savininkas buvo dar vienas Wilde – Peter Ernst Wilde.
Kai 1977 metais Tartu gyventojų skaičius pasiekė 100 000, miestas ant šio akmeninio skaičiaus pasodino bronzinį vaiką.
Pabaigai – netikėta skulptūra: prie turgaus stovi paminklas kiaulei, simbolizuojantis turtą ir prekybą.
Laivų paradas
Tartu miestą pusiau dalijanti Emajogi upė vakare apgulta smalsuolių. Kažkas bus!
Iš tiesų – vienas po kito iš už tilto išnyra laivas – vyksta tradicinio Tartu Emajõe festivalio laivų paradas!
Išmonės dalyviams čia nestinga – plaukia piratai, šunys, laivai-pirtys ar kavinės, prabangios jachtos ir paprastutės baidarės.
Svarbiausia – geros emocijos, smagi muzika ir tykštantys vandens purslai. Kapitonai ir įgulos moja žiūrovams, žiūrovai moja kapitonams ir įguloms.
Atrodo, kad į paradą suplaukė visi Estijos laivai, laiveliai – dar ir po valandos nenutrūkstamai nuotaikingai grandinei nematyti galo.
Nacionaliniame muziejuje
Ant Toomemagi kalvos tarsi muziejus po atviru dangumi – Domo katedros, pradėtos statyti XIII, baigtos XIV amžiuje, griuvėsiai. Raudonų plytų šventovė sugriauta Livonijos karo metu, 1625 metų gaisras dar labiau apnaikino griuvėsius. Bet ir šiandien aukštos sienos liudija buvusią didybę.
Tartu didžiuojasi įvairiausiais muziejais: čia veikia AHHAA mokslo centras, Žaislų muziejus, Tartu miesto muziejus, Tartu universiteto muziejus, Dainų švenčių muziejus, Estijos sporto muziejus, Spaudos ir popieriaus muziejus, Meno muziejus ir galerijos, KGB kalėjimo muziejus, alaus daryklos „A Le Coq“ muziejus... Net ir su geriausiais norais visko neaplankysi.
Estijos nacionalinis muziejus tituluojamą moderniausiu šalies muziejumi. Interaktyvu, išmanu, solidu, išsamu, profesionalu – daugybė komplimentų tinka šiam muziejui apibūdinti.
Naujasis muziejaus pastatas atidarytas prieš ketverius metus, projekto įgyvendinimas kainavo per 63 milijonus eurų. Modernus statinys pastatytas buvusios sovietų karinės bazės vietoje.
Bilietas ekspozicijoje tarnauja kaip gidas ir vertėjas – tereikia priglausti prie eksponato aprašo lentelės. Po muziejų galima keliauti ir virtualiai – parsisiuntus programėlę.
Nuolatinė ekspozicija „Uralo aidas“ pasakoja finougrų – Šiaurės, Baltijos, Volgos, Permės – gyvenimą. Čia vyksta vestuvės ir laidotuvės, medžioklė ir kasdieniai darbai. Užtenka paliesti ekranus ir akimirksniu atgyja tūkstantmečiai ir tautos.
Pagrindinė ekspozicija „Susitikimai“ pasakoja Estijos kultūros istoriją ir atspindi kasdienybę – nuo ledynmečio iki šių dienų.
Tarp daugybės eksponatų, simbolizuojančių skirtingus laikmečius, istorinius įvykius, pasiekimus, eksponuojama ir nuzulinta kompiuterio kėdė, ant kurios sėdint buvo sukurta „Skype“ programa, o iš ekrano barasi buvęs Estijos prezidentas Lenartas Meris, spaudos konferenciją ekspromtu surengęs oro uoste, kai pasibaisėjo tualetais.
Greta nuolatinių ekspozicijų muziejuje veikia ir parodos. Tartu slidininkų maratono 60-mečio jubiliejus – tarsi kelionė laiku per šešis sportinius dešimtmečius.
Parodoje „Vieną kartą...“ atgijusios pasakos į magišką žaismę įtraukia ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Pasakų herojai, daiktai, burtai lydi einant iš vienos pasakos į kitą.
Bet ir pasakos turi pabaigą – laikas atsisveikinti su Estija.
Head aega – viso gero!
