Naujausios
Ką 1990 metų kovo 24 dieną išrinktai pirmojo šaukimo Šiaulių miesto savivaldybės Tarybai pasakyčiau 2020-iesiems baigiantis? Ačiū, kad atlaikėte. Ir tai būtų labai nedaug, nes po rinkimų maratono į sovietinę Aukščiausiąją Tarybą (AT), vakansines vietas Lietuvos sovietinėje AT ar signatariškąjį Atkuriamąjį Seimą Sąjūdžio struktūros buvo tiek išsikvėpusios, kad net nežinau su kuo būtų galima palyginti fizinį ir dvasinį nuovargį.
Vietinės valdžios rinkimai buvo tarsi ką tik Nepriklausomybę atkūrusios valstybės baigiamasis politinis riboženklis. Į tuometinę Šiaulių savivaldybės tarybą reikėjo išrinkti 67 deputatus (tiek mieste buvo rinkiminių apygardų – aut. past.), nes ne partijų sąrašai, o asmenybės balotiravosi. Tačiau pirmajame etape buvo išrinkti 58 deputatai. Vėliau vis vykdavo ir vykdavo pakartotiniai rinkimai, tačiau rinkėjų aktyvumas mažėjo.
Atsirado daugiau piktų žmonių, keikiančių Dainuojančios revoliucijos šauklius. Kilo kainos. Siautėjo ekonominė, kuro blokados. Benzinas buvo normuojamas, kaip vaistinėje beveik lašais skaičiuojamas. Maskva reikalavo skelbti moratoriumą Nepriklausomybei, o Londonas, Berlynas, Paryžius, Vašingtonas... neprieštaravo, nes esą „negalima trukdyti Gorbačiovui savo šalyje pertvarkos daryti.“ Šiauliai tuo metu buvo pramoninis, okupantų karinių bazių ir vieno didžiausių pasaulyje aerodromų miestas. Gamyklos, kurių produkcija buvo gaminama Rusijos rinkai, vos dirbo, nes trūko žaliavų, nebuvo atsiskaitoma už gaminius. Lietuvos įstatymai keitėsi ar buvo tobulinami kasdien... Nepriklausomybės vaikų kartos vargiai besupras ir sužinos, kaip ūkiniame-politiniame chaose buvo išsaugotas funkcionuojantis miestas, nes istorijos analitikai dar neatkreipė savo neįkainojamo dėmesio į vietos savivaldą.
Visa Lietuva, ne tik Šiauliai, gyveno tokiomis sąlygomis, kokias išmintinga Tauta apibūdina viena patarle: „Nei pakartas, nei paleistas“. Mūsų valstybės, paskelbusios Nepriklausomybę, nepripažino pasaulis, Sovietų sąjunga Lietuvą tebelaikė sava. O pirmojo šaukimo Šiaulių savivaldybės Taryba ir jos pirmininkas Jonas Tručinskas – Sąjūdžio remtas deputatas, gamybininkas, užsienyje vadintas Saulės miesto burmistru, dirbo taip, kad nebebuvo laiko politinėms gražbylystėms ir reveransams ar asmeniniam gyvenimui...Vis mažiau dėmesio J. Tručinskas skyrė ir jį rėmusiai organizacijai. Vėliau net pasitraukė iš vadovaujančių Sąjūdžio struktūrų. Formaliai. Nes negali Sąjūdžio žmogus išeiti iš Sąjūdžio...
Savivaldybėje susiformavo komisijos, turėjusios analogus Šiaulių Sąjūdžio Taryboje. Tuose struktūriniuose dariniuose dirbo Sąjūdžio remti deputatai, apsilankantys ir sąjūdininkų pasitarimuose. Pirmą ir paskutinį kartą Šiaulių tarybos istorijoje veikė Etikos ir santykių su rinkėjais komisija. „Dirbdavome, kol išeidavo paskutinis interesantas“, – yra ne kartą sakiusi tuometinė savivaldybės Tarybos sekretoriato vedėja Vida Stasiūnaitė -Skačkauskaitė. Iki vėlumos valdžios pastato langai šviesdavo, nes mažne ištisą parą vyko darbas.
Trūko elementarių darbo priemonių. Dabar be šypsenos negaliu prisiminti, kaip Sąjūdžio Šiaulių tarybos faksą pagal J.Tručinsko pasirašytą raštą, kad saugos tarsi savo akį, paskolinome miesto savivaldybei.
Jokio atlygio t. y. kanceliarinių išlaidų savivaldybės Tarybos nariai tuomet negaudavo. Sąjūdžio pasiųsti dirbo, kiek reikėjo ir ką reikėjo. O iki Lietuvos tarptautinio pripažinimo miestą gelbėjo net asmeninės gamybininkų, buvusių sovietinių valdininkų pažintys, kontaktai su Rusijos bei kitų valstybių pareigūnais, įmonių vadovais.
Po 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje įvykdyto pučo, pasibaigusio Rusijos pažangiųjų jėgų pergale, pasipylė pasaulio valstybių pareiškimai, kuriuose buvo pripažįstama Lietuvos Nepriklausomybė. Euforijos apimti žmonės skubėjo atsisakyti sovietinių reliktų – mums primestą ideologiją simbolizuojančių paminklų. Vilniuje buvo nukelta ilgus metus Lukiškių aikštėje stovėjusi Lenino skulptūra. Sostinėje žmonės triumfavo, nuo sovietinio balasto išvalę istoriškai svarbią mūsų valstybės aikštę. Į Sąjūdžio būstinę skambino signatarai, klausdami, ar Šiaulių centre tebestovi automatu ginkluoto okupanto statula. Tai paskatino visuomenininkus imtis centrinės miesto aikštės valymo darbų.
Informacijos sklaida sąjūdininkų tarpe veikė nepriekaištingai, tuometinėje Pergalės (dabar Prisikėlimo) aikštėje neilgai trukus būriavosi minios. Aktyviausius bei drąsiausius sovietinio kareivio skulptūros vertėjus yra užfiksavęs „Europos lietuvio“ laikraščio autorius. Tačiau plikomis rankomis ir tik entuziazmu ginkluotiems net su monumentais į kovą eiti nevalia. Reikėjo galingos technikos, kad vokiečių karo belaisvių pritvirtinta skulptūra nužengtų nuo postamento.
Ne veltui iki šiol yra gajos patarlės, apibūdinančios kruopštų darbą bei ilgalaikį rezultatą: „Padaryta kaip prie vokiečio“, „Reikia vieno šlubo vokiečio ir tvarka būtų“, „Dirba kaip vokietis“...
Dabar tinkama proga priminti porą faktų, susijusių su ketinimais nuversti sovietinio kario skulptūrą. Pirmą kartą apie tai imta kalbėti 1989 metais, ruošiantis „Baltijos kelio“ akcijai. Sąjūdžio protokoluose tuo klausimu yra užfiksuotos audringos diskusijos. Tuomet nutarta skulptūros neliesti, neslėpti net po uždanga. Paminklas liko. Ir buvo pakankamai įtaigus fonas Prano Piauloko ir Reginos Steponavičiūtės sukurtam palydų į „Baltijos kelią“ scenarijui – teatralizuotam akcentui Tilžės ir Aušros alėjos gatvių sankryžoje.
Antrą kartą į monumentą „pasikėsinta“ rimčiau, tačiau apie tai istorija nutyli. 1990 metų lapkričio mėnesį buvo ruošiamasi gana triukšmingai paminėti Lietuvos kariuomenės įkūrimo dieną. Vienas iš Lietuvos savanorių kūrėjų vadų, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Šiaulių Tarybos narys įsakė likviduoti paminklą. Informacija tikslintina, nes akcijos vykdytojui ją perdavė „profesionalus“ paminklų griovėjas Žilvinas Razminas. Pastarasis konkrečiam šiauliečiui, turėjusiam užminuoti paminklą, perdavė dėžę su sprogmenimis. Tačiau eiliniai dažnai būna protingesni už vadus ar elementarius provokatorius. Taigi tas šiaulietis dėžės turinį sukeitė: vietoje ten buvusių minų ar tik jų imitacijos įdėjo porą šviežių karvašūdžių ir nurodytoje vietoje, nurodytu nakties metu prie paminklo padėjo jam perduotą dėžę. Laidų raizgalynė sukūrė įspūdį, kad objektas užminuotas.
Apie tokį radinį prie sovietinio kareivio skulptūros nepranešė nė viena žiniasklaidos priemonė. Nebeužsiminė nė akcijos organizatoriai, o kitą dieną ta dvokianti dėžė su laidais iš paminklo papėdės dingo.
Daug tuo metu visokių provokacijų buvo. Ne viską ir prisiminti besinori, tačiau iki šiol smagu, kad kai kada pavykdavo tuos provokatorius „apžaisti“. Ir tuomet stodavo ...tyla.
Trečias kartas nemelavo. Po 1991 metų rugpjūčio pučo paminklas buvo demontuotas. Verta pastebėti: kol visuomenininkai plušo versdami sovietinio kario skulptūrą, signatarės Zitos Šličytės vadovaujama komisija „uždarinėjo KGB Šiaulių skyrių“. Šiandien manau, kad renginys centrinėje miesto aikštėje tebuvo miesto visuomenės dėmesio nukreipimas būtent nuo šios akcijos, tačiau apie tai kituose rašiniuose.
Kario okupanto, vadinto „išvaduotoju“, skulptūra pasidavė galingai technikai, tačiau vokiečių belaisvių suręstas postamentas bei prie jo prilipdyta tribūna partiniams vadukams pasidemonstruoti atrodė tvirtesni už Egipto piramides.
Tuometinę politinę-ekonominę situaciją mieste jau apibūdinau. Be to, miesto valdžia turėjo rimtesnių darbų. Tarybos pirmininko Jono Tručinsko ir mero Kazimiero Šavinio tandemas ruošėsi Šiaulių miesto įkūrimo 755-čiui bei savivaldos 200-ųjų metinių sukaktims. Buvo kuriami nauja Šiaulių vėliava ir herbas. Už pastarojo patvirtinimą J. Tručinskas kovėsi Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo seimo) Prezidiume.
Įtariu, sunku buvo rasti laiko kažkokio postamento nugriovimui, todėl jis mažne du mėnesius po kareivio „nužengimo“ žemėn stūksojo centrinėje miesto aikštėje. Reikėjo Šiaulių valdžią paskubinti. Baigiantis 2020-iesiems, praėjus mažne trims dešimtmečiams nuo tų chaotiškų dienų, turiu pratęsti prisipažinimų seriją.
Suradau savanorių, kurie nenuplaunamais dažais ant postamento užrašė: „Linkėjimai jubiliejinei savivaldybei“, „Postamentas miesto tėvų biustams“, „Paminklas profesionaliam valdžios neveiklumui“ ar pan. Šiandien manau, kad bent vienas šių šūkių buvo gana universalus, tinkantis kelioms miesto valdžioms, tačiau mažiausiai „lipo“ prie pirmojo šaukimo miesto Tarybos deputatų ir jų pirmininko, kitaip tariant, miesto burmistro Jono Tručinsko.
Tos kadencijos Tarybai skiriu vienintelį priekaištą, kurį prisiimu ir pati – neišsaugojome Sąjūdžio remto miesto vadovo J. Tručinsko. Nežinau, apie ką mąstote jūs, mieli politikai, 1991 metais, likus mėnesiui iki šv. Kalėdų, kėlę rankas už jo atstatydinimą. Tarkime, aš iki šiol spėlioju, kokie būtų Šiauliai, jei pirmojo šaukimo Tarybos pirmasis vadovas, atlaikęs sunkų laikotarpį iki tarptautinio šalies pripažinimo, būtų dirbęs visą kadenciją. Jis gebėjo sutarti su respublikos valdžia, miesto ūkinėmis struktūromis, okupaciniu-kariniu kompleksu, o nepastebėjo didėjančios takoskyros tarp kolegų, Sąjūdžio remtų deputatų...
Tuomet, prieš trisdešimt metų, aš, asmeniškai, nieko nepadariau, įtikinėdama pirmojo šaukimo savivaldybės Tarybos Sąjūdžio deputatus, kad nevalia dėl labai privačių ambicijų bei pykčio surengti politinę bendražygio egzekuciją. Tai nenaudinga žmonėms, kurie politikams deleguoja savo konstitucines galias valdyti mūsų valstybę ar savivaldybes. Žinau, kad daugeliui J. Tručinsko bendražygių iki šiol nejauku pažvelgti jam į akis. Nors yra ir tebenirštančių...
Atsiprašau, Jonai Tručinskai, kad leidau tave „nuversti“, kad pirmą ir paskutinį kartą gyvenime nė nebandžiau pasiaiškinti situacijos... Man Sąjūdžio remto Šiaulių savivaldybės Tarybos pirmininko pašalinimas iš pareigų yra riboženklis, kada negalima tylėti. Abejingumas – nepateisinamas jokia, net pačia objektyviausia, priežastimi.