Naujausios
Šiemet šventėme Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Kovo 11-ąją prie Parlamento susirinkę jauni žmonės signatarams skandavo „Ačiū!”. Tačiau iki šio garsiai ištarto padėkos žodžio ir nuoširdaus džiugesio nueitas nelengvas, kartais net pykčio bei politinių manipuliacijų kurstymo kelias. Pastarasis, manau, ir buvo tąsa tos priešpriešos, prasidėjusios Sąjūdžio struktūrose, likus pusmečiui iki Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) rinkimų.
Pasiruošimas 1990 metų vasario 24-osios rinkimams buvo gana sunkus. Stokojome politinės veiklos patirties, bet buvome nuoširdūs, tikėdami, kad Sąjūdis laimės rinkimus ir paskelbs Nepriklausomybę.
Šiauliai anuomet buvo padalinti į 6 rinkimines apygardas. Sąjūdžio taryba arba jo rėmimo grupės darbo kolektyvuose turėjo teisę kelti kandidatus. Be Lietuvos komunistų partijos, atsiskyrusios nuo motininės sovietinės, šalyje jau atsikūrę veikė Demokratų ir Socialdemokratų, Tautininkų, Žaliųjų partijos, Darbininkų Sąjunga, Lietuvos laisvės lyga. Manau, kad tuo metu net patys uoliausi, puikiai paruošti visuomeninio gyvenimo projektavimo analitikai nebūtų galėję prognozuoti nei rinkiminės kampanijos eigos, nei jos rezultatų.
Į signatariškąją Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) apygardose pirmą kartą buvo galima kelti daugiau nei vieną kandidatą. Šiauliuose tik Rėkyvos rinkiminėje apygardoje balotiravosi vienas asmuo – komunistų partijos, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo tarybos narys Romualdas Ozolas. Prieš jį niekas kandidatų nekėlė, nes pasitikėjimas šiuo politiku buvo didžiulis.
Dainų rinkimų apygardoje buvo iškelti trys kandidatai: Algimantas Sėjūnas, Jonas Keldušis ir tuometinis Šiaulių meras, buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Povilas Morkūnas. Pastarasis savo kandidatūrą atsiėmė, nes jis ir J. Keldušis – du komunistų partijos nariai, žinomi mieste žmonės būtų pasidalije rinkėjų balsus. Taigi liko du sąjūdininkai – nepartinis, LPS Šiaulių tarybos narys, ekologijos klubo “Aukuras” steigėjas Algimantas Sėjūnas ir komunistas, nusipelnęs inžinierius, LPS Sąjūdžio Seimo ir Šiaulių tarybos narys Jonas Keldušis. Pirmasis dar mažai žinomas, ekologijos problemas nagrinėjęs žaliasis, antrasis – mieste, kur išsivysčiusi pramonė, puikiai pažįstamas visuomenės veikėjas.
Rinkiminė kampanija šioje apygardoje buvo kaip reta korektiška ir pagarbi. Abu kandidatai, susitikdami su rinkėjais, vienas kitą gyrė, akcentuodami priešininko privalumus.
– Daugiau niekada neteko patirti tokios rinkiminės kovos. Mes vienas kitą pristatydavome žmonėms. Abu kvietėme pasirinkti tą, kuris jiems atrodo geresnis, patikimesnis, – šią išskirtinę rinkiminę kampaniją iki šiol su neslepiama nuostaba prisimena signataras Algimantas Sėjūnas.
Dainų rinkimų apygardoje žmonės pasirinko mažiau mieste žinomą, nepartinį kandidatą, kurį rėmė ir labai aktyviai palaikė „Aukuro“ klubo žalieji.
Gubernijos rinkiminė apygardoje rungėsi net šeši kandidatai – Sąjūdžio remiamas komunistų partijos narys Kęstutis Lapinskas, atsikūrusios Demokratų partijos narys Jaroslavas Banevičius, garsi miesto bankininkė Konstancija Gerasimenko, socialdemokratas Rimantas Lazdynas, komunistų partijos atstovas Adolfas Šleževičius, Juozapas Kairys. Pakankamai lengvai miesto pramoniniame rajone reziduojančioje apygardoje visus įveikė vilnietis teisininkas K.Lapinskas, kurį Šiaulių sąjūdininkams rekomendavo R.Ozolas.
Aušros rinkimų apygardoje buvo iškelti du kandidatai – Šiaulių Sąjūdžio lyderis Virgilijus Kačinskas ir komunistų partijos narys Juras Požėla. Čia Šiaulių sąjūdininkai turėjo daug darbo, nes šioje apygardoje buvo didžiausia rusakalbių rinkėjų koncentracija, gyveno Zoknių kariniame aerodrome ir kituose okupacinės armijos daliniuose tarnaujančių kariškių šeimos.
Dėl Sąjūdžio lyderio V. Kačinsko balotiravimosi šioje apygardoje iki maksimumo paaštrėjo Sąjūdžio nepartinių ir komunistų partijai atstovaujančių Sąjūdžio kandidatų priešprieša. Dalis tuometinės Sąjūdžio tarybos siūlė kelti V. Kačinską Žemaitės rinkimų apygardoje, suformuotoje Šiaulių centre, o antrąjį komunistų partijos komiteto sekretorių Donatą Morkūną – Aušros rinkimų apygardoje. Tuomet buvo manoma, kad rusakalbių apygardoje tos vienintelės tuo metu partijos atstovui, kurį remia Sąjūdis, bus lengviau laimėti nei miesto Sąjūdžio vadovui. Tačiau D.Morkūnas nesutiko keisti apygardų, o diplomatiškasis V.Kačinskas, stengdamasis nuraminti beįsiplieskiančias sąjūdininkų aistras, liko sau labai nepalankioje apygardoje. Todėl agitatorių darbas čia buvo keturgubai sunkesnis, nei kitose rinkimų apygardose, nes reikėjo daugiau žmonių ir aplankyti vos ne kiekvieną rinkėjų šeimą.
Tuo metu turėjome JAV lietuvių dovanotų instrukcijų „Kaip laimėti rinkimus“, kuriose buvo siūloma tiesiogiai bendrauti ir kalbėtis su žmonėmis.
Virgilijus Kačinskas „Aušros“ rinkimų apygardoje pasiekė pergalę, o Donatui Morkūnui pritrūko apie 70 balsų. Todėl Žemaitės rinkimų apygardoje buvo rengiami pakartotiniai rinkimai.
Manau, kad taip atsitiko dėl to, kad Sąjūdžio taryboje nepavykus sukeisti V. Kačinsko ir D. Morkūno rinkiminių apygardų, likus savaitei iki rinkimų dienos, sąjūdžio komunistas neteko Sąjūdžio paramos. Pastaroji perduota Raseinių Sąjūdžio atsakingajam sekretoriui, Šiaulių mokslinio tyrimų instituto “Banga” inžinieriui Antanui Kliunkai.
Karti rinkiminė patirtis jau prie tris dešimtmečius pademonstravo, kokie nenaudingi yra radikalūs sprendimai išėjus į rinkimų finišo tiesiąją. Rinkėjai nespėjo gauti informacijos, kuris čia Sąjūdžio kandidatas, kuris – nebe. Kai kurie agitatoriai, naudodamiesi Dainų rinkimų apygardos patirtimi, žmonėms kalbėjo, kad abu kandidatai yra Sąjūdžio žmonės, tik vienas – nepartinis.
Turiu prisiminti ir vieną kuriozinę situaciją, nutikusią spausdinant rinkiminius plakatus. Visų Sąjūdžio remiamų kandidatų dalomąją medžiagą spausdino Klaipėdos „Ryto“ spaustuvė, nes Šiaulių „Titnagas“ buvo žvėriškai apkrautas darbais. Ne geriau buvo ir uostamiestyje, bet prisiprašėme.
Pakartosiu, kad rinkimai vyko 1990-ųjų vasario 24 dieną. Sąjūdininkų suformuotos rinkiminių plakatų platinimo komandos jų laukė vasario 17 dieną. Naktį į vasario 18 dieną, apie 3 val., plakatų pakai pasiekė Šiaulių Sąjūdžio būstinę ir visi joje buvę netekome žado. Ant dviejų Sąjūdžio kandidatų plakatų buvo esminės klaidos – sukeistos pavardės. Vienas Šiaulių rajono Sąjūdžio lyderių – Kazimieras Vaišvilas „perkrikštytas“ Donatu Morkūnu, o Donatas netikėtai „tapo“ Kazimieru...
Būstinėje kartu su manimi tą naktį iš Klaipėdos parvežamų plakatų laukę sąjūdininkai avansu puolė mane raminti. Jie suprato, kad netrukus pasipils kaltinimų lavina esą tai padaryta sąmoningai, nes aš, sustabdžiusi savo veiklą Sąjūdžio Tarybos atsakingosios sekretorės pareigose, buvau oficiali D. Morkūno oponento Antano Kliunkos patikėtinė. Išradingesni ėmė karpyti plakatus ir prie kandidatų nuotraukų lipnia juostele klijuoti teisingas pavardes, tačiau, faktiškai per pusę dalinami, plakatai atrodo klaikiai neestetiškai.
Kitą dieną triukšmelio būstinėje neišvengta. Kazimieras Vaišvilas labai nesisielojo. Donato Morkūno reakcija buvo adekvati tuometinei situacijai, nors šiandien tikiuosi, kad jis nebemano neva buvo įvykdyta sąmoninga diversija.
Ta proga pirmą kartą viešai papasakosiu, kaip darbais perkrauta Klaipėdos „Ryto“ spaustuvė ištaisė savo klaidą ir Šiaulių Sąjūdžio būstinę per parą pasiekė kokybiški rinkiminiai plakatai.
Kol sąjūdininkai karpė ir „koregavo“ dviejų kandidatų plakatus, aš 4 val. nakties paskambinau į Vilnių buvusiam Šiaulių miesto komunistų partijos komiteto pirmajam sekretoriui, tuometiniam Aukščiausiosios tarybos deputatui, Liaudies kontrolės komiteto pirmininkui Jonui Lukauskui. Šį žmogų pažinojusieji asmeniškai, žino, kokia bausmė laukė J.Lukausko miegą nutraukusiam...
Atsiliepė užsimiegojęs, bet riaumojantis balsas:
– Alio! Kas čia dabar?
– Labas rytas, mano deputate, – kreipiausi ir prisistačiau, nes tuo metu gyvenau Pirmūnų rinkiminės apygardos teritorijoje, kur buvo išrinktas J. Lukauskas. – Kadangi aš šią naktį dirbu Sąjūdžio būstinėje, nes valstybinė įmonė padarė klaidą, tai gal ir liaudies kontrolierius gali nemiegoti ir padėti Šiaulių Sąjūdžiui?
Valstybės kontrolieriaus balsas iš karto pasikeitė. Išklausinėjo, kas atsitiko ir pažadėjo naktį nežadinti Klaipėdos spaustuvės vadovo, tačiau ryte sakė “problemytę išspręsiąs”.
Tą kartą į namus važiuoti nebevertėjo, likau būstinėje. Prasidėjus tuometinių valstybinių įstaigų darbo dienai, paskambino mano deputatas J. Lukauskas ir pranešė, kad plakatai bus perspausdinti ir į Šiaulius atgabentos jau teisingos jų versijos.
Vadinasi, 1989 metų Sąjūdžio susitikimuose su J. Lukausku išklausytos jo išpažintys ar vieša atgaila dėl Šiaulių Sąjūdžio Steigiamojoje konferencijoje jam pareikšto nepasitikėjimo bent tiek paauklėjo anuometinį valstybės veikėją, kad sankcijų nebesulaukė jo saldų miegą nutraukusi įžūloka moteriškė.
Dar nepaminėjau Lieporių rinkimų apygardos. Joje kandidatavo komunistų partijos remiamas Sąjūdžio Seimo narys Mindaugas Stakvilevičius, nepartinis Sąjūdžio seimo narys Kazimieras Alminas (abu buvo LPS Šiaulių Tarybos nariai), Lietuvos laisvės lygos atstovas Žilvinas Razminas ir Stanislovas Algirdas Vozbinas. Pastarieji du , neatsiimdami savo kandidatūrų, realiai sumažino nepartinio galimybes įveikti partinį kandidatą, todėl šioje apygardoje Sąjūdžio remtas disidentas K. Alminas pralaimėjo rinkimus komunistų partijos atstovui M. Stakvilevičiui.
Lieporių apygardoje vyko bene triukšmingiausia 1990-ųjų rinkiminė kampanija, aštri debatų leksika nervino ir kiršino susitikimuose dalyvavusius rinkėjus. Bene vienintelius šios apygardos kandidatus uoliausiai aprašinėjo vietinė žiniasklaida. O reikėjo šiems dviems kandidatams pasimokyti iš A. Sėjūno bei J. Keldušio bendravimo su rinkėjais kultūros.Tikiuosi, kad skaitydami šiuos prisiminimus, žmonės teisingai supras, kad nėra tobulų politikų, vienintelių bei nepakartojamų rinkiminių programų ar ideologinių nuostatų. Todėl manau, kad nebeatsiras pasipiktinusių, kad kažkas įvardijamas tiesiog komunistu, o kitas – nepartiniu arba Sąjūdžio komunistu. Nėra tokio mato, kuris patvirtintų, kas ir kokiame Lietuvos istorijos etape buvo, kaip mėgsta sakyti vaikai, totalus GERIETIS arba BLOGIETIS.