Naujausios
Į Šiaulius dažnai atvykdavo Romualdas Ozolas. Jis susitikinėdavo su darbo kolektyvais, o televizorių gamykloje, kur dirbo jo bičiulis Algimantas Puklevičius, dar sugebėdavo patekti ir į vietinę radijo studiją. Daugiatūkstantinės įmonės darbuotojai girdėdavo drąsius R.Ozolo tuometinės situacijos apibūdinimus, o jo kalbų įrašai sklido mieste iš rankų į rankas. Todėl nemažai daliai šiauliečių pirmajame Šiaulių Sąjūdžio mitinge, įvykusiame 1988 metų liepos 22 dieną, kalbėjęs R. Ozolas jau buvo gerai žinomas Atgimimo dienų lyderis.
Pirmuosius „Atgimimo“ numerius, kitus tuo metu dar nelegalius leidinius bei pradėjusią atsirasti Sąjūdžio atributiką į Šiaulius kiek didesniu tiražu „Žuvėdros“ („Čaika“) traukiniu parveždavo iniciatyvinės grupės lyderis V.Kačinskas. Šiandien šis Nepriklausomybės Atstatymo Akto signataras tokį Sąjūdžio spaudos platinimą juokais vadina ūkiškai – „rankiniu būdu“.
Tuometinėje V.Kačinsko darbovietėje, Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje, spontaniškai įsikūrė ir pirmasis „Atgimimo“ bei kitų Sąjūdžio leidinių platinimo punktas. Iš ten irgi „rankiniu būdu“ nešėme laikraščių pakus ir dalijome vykstantiems į kaimus ar aplinkinius miestelius, kad kuo didesnis kiekis skaitytojų perskaitytų pirmąjį alternatyviosios spaudos leidinį.
Tais pačiais metais Regina ir Virgilijus Kačinskai išleido ir pirmuosius kopijuojamus Šiaulių Sąjūdžio laikraščius „Krivūlė“ (išėjo trys numeriai). 1989 metų vasario 1–15 dienomis pasirodė jau spaustuvėje išleistas LPS Šiaulių tarybos leidinys „Krivūlė“ (redaktorius – Vladas Mikalauskas). Tų pačių metų pabaigoje kas dvi savaites leistą „Krivūlę“ pakeitė savaitraštis „Savaitės krivūlė“ (redaktorė – Irena Vasinauskaitė).
Nuo 1989 metų pavasario Šiauliuose ėmė veikti pirmasis Sąjūdžio spaudos platinimo kioskas. Palaikiame, vėjo perpučiamame miesto centrinio parko statinyje, vadinamojoje šachmatinėje, spaudos platintojas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos narys Petras Petrauskas ir du jo sūnūs faktiškai ištisą parą kaupė, t. y. priimdavo atvežamus arba patys iš kitų miestų bei miestelių atsiveždavo ten leidžiamus laikraščius, informacinius lapelius, pasiimdavo Autobusų stotyje iš Vilniaus atgabentas „Atgimimo“ ir kt. leidinių siuntas.
Taigi, kai Šiauliuose atsirado mažne kiaurą parą veikianti Sąjūdžio spaudos platinimo vieta, tapo lengviau skleisti informaciją. Godulys jai buvo toks didelis, kad platintojų Petrauskų šeima dirbo be atokvėpio, bet ne dejavo, o džiaugėsi, kad dirba tokį svarbų darbą.
Nutikdavo ir kuriozinių situacijų. Kartą su Virgilijumi Kačinsku, eidami pro tuometinį komunistų partijos komiteto pastatą, pamatėme iš Sąjūdžio spaudos kiosko bepareinantį Šiaulių komunistų vadą Vaclovą Volkovą. Jis nešėsi visą glėbį spaudos. Vėliau iš Petro Petrausko sužinojome, kad V.Volkovas į kioską ateidavo kasdien ir pirkdavo visas naujienas iš Lietuvos bei kitų valstybių (liaudies frontų ar judėjimų) ir skaitė žingsniuodamas šaligatviu. Mus pamatęs pasisveikino ir sumurmėjo: „Na, nieko nesuprantu…“ Tapo aišku, kaip sunku susivokti tiems, kas buvo tuometinės epochos nomenklatūra. Mes nė nesvarstėme – aišku, neaišku – tai buvo tiesiog gyvenimo būdas, laimė, kad sulaukėme tų dienų, apie kurias svajojo ir kurių nebeišvydo seneliai ar tėvai.
Šiaulių Sąjūdžio spaudos platinimo kiosko patalpos tiko tik šiltajam metų sezonui, todėl architektas V. Kačinskas suprojektavo patalpas po Povilo Višinskio bibliotekos laiptais, Lazario Soloveičiko vadovaujama statybos brigada naująjį kioską pastatė, o Žydų kultūros centro Šiaulių skyrius statybos darbus finansavo. Nuo to laiko Saulės miesto sąjūdininkai turėjo spaudos platinimo punktą gana patogioje vietoje ir – bene vieninteliai Lietuvoje – nekilnojamojo turto. Deja, dabar po P. Višinskio bibliotekos laiptais liko tik atminimo lenta, žyminti neaiškiomis aplinkybėmis nugriauto kiosko vietą.
Manau, vertėtų prisiminti ir kaip Šiaulių žmonės vežė laikraščius į Maskvą. Porą kartų „Soglasije“ ir „Vozroždenije“ leidinius į Rusiją gabeno ir Sąjūdžio tarybos vairuotojas Algimantas Končius. Antroji siunta buvo rusiškai kalbančių asmenų padegta dar Vilniaus geležinkelio stotyje. Ją gesindamas A.Končius smarkiai apdegė rankas.
Kelionė į Maskvą buvo atidėta, o Vilniuje esantys draugai sąjūdininkai stengėsi šią nelaimę nuslėpti. Tačiau informacija apie incidentą pasklido per...Lietuvos radiją. O Atgimimo spaudos siuntą apsaugojęs A.Končius, nusipirkęs nuotraukų apkarpymo žirkles, tuo metu stengėsi išgelbėti tiražą. Apsvilę „Vozroždenije“ ir „Soglasije“ numeriai Maskvą pasiekė ir buvo platinami metro stotyse, o pardavėjas vis aiškino, kodėl jo rankos aprištos ir laikraščių kraštai parudavę... Ne visa siunta buvo išplatinta, todėl apdegęs Atgimimo žinios į Rusiją vežėjas patyrė dar ir 3000 rublių nuostolį – griežtoji Liubov Čiornaja jokių išlygų nepripažino.
Baigdama šią apžvalgą privalau priminti ir tai, kad Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje buvo spausdinami ir kitų valstybių leidiniai. Cituoju tuometinio spaustuvės direktoriaus Bernardo Šimkaus prisiminimus, išspausdintus knygoje „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais“ (sudarytoja – Irena Vasinauskaitė):
„1989–1991 metais TSRS pradėjo smarkiai šlubuoti „perestroikos“ mechanizmas. Gelbėdama jį ir save, valdžia stengėsi užspausti, nutildyti pažangiąją spaudą, jos leidėjus ir platintojus. Jie buvo priversti ieškoti galimybių savo laikraščius, žurnalus, brošiūras spausdinti Lietuvoje.
Politinė padėtis buvo sudėtinga ir pavojinga, todėl baugu imtis spausdinti leidinius, kuriuose atvirai pasisakoma prieš valdantįjį Tarybų Sąjungos režimą, nuoširdžiai pritariama demokratiniam judėjimui Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose šios irstančios imperijos respublikose. Vis dėlto rizikuojant atspausdinta per 2 milijonus egzempliorių įvairių leidinių, kurie buvo platinami Maskvoje, S. Peterburge, Sverdlovske, Grozne ir daugelyje kitų miestų. Laikraščių pavadinimai buvo gana iškalbingi: „Laisvasis žodis“, „Laisvasis Kuzbasas“, „Laisvė“, „Rusijos rytas“, „Garbė ir sąžinė“, „Ekspres kronika“ – iš viso net 22 pavadinimai.
Po 1991 m. rugpjūčio pučo pačioje Rusijoje atsirado spaustuvių, kurios daugindavo tuos leidinius, todėl palaipsniui spausdinamų „Titnage“ laikraščių skaičius mažėjo.“
Tai tiek. Nuo tų emociškai audringų bei fiziškai be galo sunkių dienų praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai. Gręžiodamiesi atgal Sąjūdžio pirmeiviai rašo prisiminimus, jei tik juos pačius kas nors prisimena ir paprašo jais pasidalyti, arba pasakoja anūkams, kokie laimingi buvo jų jaunystės metai. Nostalgiškai, galbūt kiek pagražindami ar susireikšmindami. Pakalbina ir mane – tai valdžia pasidomi, kur koks Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platintojas ar sąjūdininkas gyvena, kas kur palaidotas (kai nori vainiką kokia progą nunešti), pasidomi ir žurnalistai ar istorijos mokslus kremtą studentai.
Visai neseniai paskambino bendražygis Algirdas Urbanavičius, buvęs vienas Šiaulių Sąjūdžio Tarybos vadovų, ir primygtinai paprašė atsiųsti, jei tik turiu, nuotrauką iš Baltijos kelio: esą jo dukra netikinti, kad ir jis šioje akcijoje dalyvavęs… Nusiunčiau ir pasidžiaugiau – panašu, kad mano, kaip Šiaulių Sąjūdžio Tarybos atsakingosios sekretorės, kadencija iki šiol nesibaigė...
Tačiau būtų nedovanotina tokiomis spėlionėmis pabaigti rašinį, nes šiomis dienomis „Šiaulių kraštas“ mini trisdešimtąsias įsisteigimo metines, todėl dalinuosi tokia, regis, dar niekur viešai neskelbta informacija.
Taigi, tuomet, 1990-ųjų rudenį, kai „Šiaulių krašto“ dar nebuvo, o vietinė sąjūdininkų spauda baigė išsikvėpti, Šiaulių sąjūdininkai surado finansavimą dienraščio leidybai, tačiau visai neturėjo žurnalistų. Nedetalizuosiu kaip, bet į būstinę pavyko susikviesti nemenką būrį talentingų žiniasklaidininkų, vėliau susibūrusių „Šiaulių krašte“.
Dėl sąjūdininkų dienraščio leidybos susitarti nepavyko, nes, šiandien manau, į susitikimą atėjusius žurnalistus pašiurpino vieno iš Sąjūdžio lyderių Kazimiero Almino kategoriškumas bei atviras ketinimas diktuoti. To meto žurnalistams didesnio įžeidimo ir būti negalėjo. Bet toje iniciatyvų ir naujo dienraščio poreikio bazėje užgimė „Šiaulių kraštas“. Su kuo ir sveikinu. Kai kurie dabartiniai šio laikraščio žurnalistai turėtų prisiminti šį susitikimą.
Esu dėkinga likimui, giminei, šeimai, žodžiu, tai aplinkai, kuri mane auklėjo kaip Lietuvos pilietę, saugančią istorinę atmintį, ir, ko gero, jau genuose atsineštą kodą, kad Sąjūdis – tai gyvenimo būdas, tokia dvasinė būsena, kurios neįmanoma uždaryti, areštuoti ar kitaip savyje nuslopinti. Savo gyvenimo kelyje sutikau begalę tokių bendraminčių.
