SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (2)

Sąjūdžio archyvo nuo­tr.
Šiau­lių Są­jū­džio pir­mi­nin­kas Vir­gi­li­jus Ka­čins­kas (kai­rė­je), „Sa­vai­tės Kri­vū­lės“ bend­ra­dar­bė Re­gi­na Ka­čins­kie­nė ir Są­jū­džio vai­ruo­to­jas Al­gi­man­tas Kon­čius.

Tęsinys (pirmoji „Sąjūdžio užkulisių“ dalis)

Šiandieną, kai nuo tų žaibo greitumu skriejusių dienų ir įvykių praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, žinome, kaip reikia elgtis su netikėtai gautu neaiškiu voku. Dabar iškviestos specialiosios tarnybos tokius vokus surenka bei bando išsiaiškinti, kas, ką ir kodėl siuntinėja. O tuomet, kai į Sąjūdžio būstinę pateko vokas, ant kurio užrašyti ir siuntėjo (komunistų partija), ir gavėjo (sovietinis saugumas), rekvizitai liudijo, kad susirašinėja dvi okupacinės valdžios struktūros...tarsi akimirka stabtelėjo. O šalia dar jaunas, šnekus aktyvistas Raimondas „gundo“ ir siūlo atplėšti.

Ir taip įkyriai įtikinėja, kad vos ne iš rankų tą laišką lupa. Paslėpiau voką seife ir paaiškinau, kad pasitarsiu su tuometiniu Šiaulių Sąjūdžio pirmininku Virgilijumi Kačinsku. Kiek pasėdėjęs būstinėje, Raimondas išėjo. Likau viena. Tokia keista ir reta tylos akimirka stojo patalpoje, kur paprastai šurmuliuodavo daug žmonių. Paskambinau savo tetai Angelei, buvusiai politinei kalinei bei papasakojau, kas nutiko. Šis laiškininkas aptarnavo ir netoliese esantį jų daugiabutį. Sužinojau, kad tas, kurį vadinau „jedinstvo“ neseniai tepradėjęs dirbti. O dėl laiško ji man atpylė mažne tokį monologą:

– Tu gi sąjūdyje, ne KGB dirbi. Čia jie lageryje (sovietinio laikotarpio politinių kalinių įkalinimo vietoje – aut. past.) mums adresuotus laiškus ir siuntinius atplėšinėdavo bei apiplėšinėdavo. Būdavo parsineši fanerinę siuntinio dėžę, kvepiančią kaimiškais lašiniais į baraką, atlupi dangtį, o pakuotė pustuštė. Joje vilnonės pirštinės, kojinės, šalikas, kepurė bei koks nors raštelis su užrašytais palinkėjimais...

– Ir ką tada darydavot? – dabar įsivaizduoju, kaip naiviai tetai skambėjo šis mano klausimas.

– Užsidėdavau kepurę, apsimuturiuodavau šaliką ir išeidavau iš barako. Atsisukdavau į Vakarų pusę ir melsdavausi. Atsiųstieji megzti rūbai tebekvepėjo prisigėrę lietuviško kaimo gėrybių kvapo ir atrodė, kad namai visai čia pat... Sako daugelis lietuvių taip darydavo, – liūdnais prisiminimais dalijosi mano motinos sesuo.

Norėjau informuoti kagėbistus, kad turiu jiems adresuotą laišką, bet jų kontoroje niekas nekėlė ragelio.

Vakarėjant į būstinę užsuko tas pats Raimondas pasiteirauti, apie ką atsitiktinai pas mus priklydusiame laiške rašoma. Paaiškinau, kad tebelaukiu ateinant Šiaulių projektavimo institute dirbančio pirmininko V. Kačinsko. Ir paprašiau vyruko nebesivarginti, nes čia Sąjūdžio būstinė, o ne saugumiečių štabas ir to laiško mes neatplėšime.

Bet į būstinę V. Kačinskas nebeužsuko. Sutarėme, kad susitiksime kitą dieną. Tačiau prieš išeidama į namus dar kartą paskambinau KGB Šiaulių skyriaus vadovui Petrui Ridikui. Keista, bet toje represinėje kontoroje niekas nekėlė telefono ragelio, nors paprastai visada atsiliepdavo bent budintis.

Neliko nieko kito, kaip neštis tą laišką į namus, nes rinkimų į Atkuriamąjį Seimą (Aukščiausiąją Tarybą) išvakarėse Šiaulių Sąjūdžio būstinės raktą jau turėjo daugiau žmonių. Tiesa, seifo raktų komplektai buvo trys – mano, V. Kačinsko ir buhalterio Vytauto Bulavo žinioje.

Kitos dienos rytą, vos atlėkusi į darbą, vėl paskambinau Petrui Ridikui. Ši kartą atsiliepė budintis. Va, šitą mūsų pokalbį ir šiandien prisimenu su džiaugsmu. Aš kažkodėl rėkiau ant vyriškio, nes vos ne parą turėjau rūpinti jų korespondencija. Aname laido gale buvo tylu. Beveik įsakiau ateiti pasiimti laiško, nes nesiruošiau nešti pati, atsisveikinau ir baigiau pokalbį.

Daug įdomių telefoninių pasikalbėjimų buvo tuo metu, kai turėjome tik laidinius telefonus, bet apie tai kituose rašiniuose. Dabar gi apie laiškus.

Ir ką jūs manote? Iki pietų iš KGB Šiaulių skyriaus niekas neatėjo, nes mūsų būstinėje buvo labai daug žmonių. Popiet pasirodė Sąjūdžio lyderis Virgilijus Kačinskas. Papasakojau jam, kas nutiko. Pasijuokėm, kad staiga Sąjūdis ėmė KGB komanduoti ir dirbome savus darbus.

Pavakare, prieš išeidamas į eilinį susitikimą su žmonėmis, Virgilijus kažkaip artistiškai atsistojo, kaip sparnus ištiesė rankas ir šūktelėjo:

– Ridike, ateik pasiimti laiško. Irena būstinėje lieka viena!

Sąjūdžio patalpose retai būdavo tylu. Net telefonai tuo metu neskambėjo. Po kokių 20 minučių į duris kažkas pasibeldė ir tikrąja to žodžio prasme įslinko kažkoks žmogelis pilku kanapėtu paltu. Menu, buvo kresnas, nedidukas, jam visai netinkančia pankiška šukuosena.

– Laba diena. Atėjau paimti pirmininko (Petro Ridiko – aut. past.) laiško, – paprašė tyliu,prie išvaizdos labai derančiu balsu.

Fu! Pagaliau. Nežinau, kaip pasielgčiau dabar, turėdama didesnę nei trisdešimties metų visuomeninės veiklos patirtį, bet tuomet ir tą saugumietį apibariau. Ir patariau išsikviesti į savo kontorą laiškininką „jedinstvo“ ir paauklėti, kad pagal nurodytus adresus tokių svarbių kontorų laiškus nešiotų.

Taip baigėsi šio vietinio laiško klajonių istorija. Kiti du laiškai Šiaulių Sąjūdžio būstinę pasiekė iš kito Lietuvos didmiesčio. Abu jie buvo adresuoti „Savaitės krivūlės“ redakcijai.

Pirmojo turinio, atvirai prisipažinsiu, nelabai ir supratau. Neaiškių kliedesių fone, tarsi bandant kažką pasakyti ir kartu norint kai ką nuslėpti, buvo minimos trijų pirmosios Šiaulių Sąjūdžio tarybos narių pavardės. Neva tie asmenys nepaklūsta kažkokiems kitiems asmenims. Žodžiu, tarsi buvo bandoma taikyti labai populiarų sovietmetyje konfliktų sprendimo modelį, kuomet net susipykusias poras skųsdavo partinėms ar profsąjunginėms organizacijoms, o šios imdavosi taikytojų vaidmens.

Darbas Šiaulių Sąjūdžio būstinėje mane jau buvo įpratinęs – neįprastus laiškus kartais nešdavausi namo, kur ramiai, pailsėjusi, galėdavau išsiaiškinti, ką čia vėl mums nori pakišti.

Juolab, kad gyvenome rinkimų organizavimo maratone. Laikraštis, dalomosios medžiagos ruošimas, nuolatiniai lankytojai, atnešantys tikrai vertingos informacijos ir tie, kuriuos “persekiodavę ateiviai” ar nedori kaimynai per elektros rozetes į lovas pūsdavę Ignalinos atominės elektrinės dulkes.

Tačiau apie būstinės interesantus irgi vėliau… Juolab, kad apie mūsų lankytojus išgirdęs tuometinis Šiaulių miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Volkovas su begaliniu pasitenkinimu ištarė: „Taip, anksčiau jie visi eidavo pas mane. Dabar – pas jus.“

Pirmasis laiškas ir namuose aiškesnis netapo, bet čia pasitarnavo moteriška intuicija. Niekam iš Šiaulių Sąjūdžio tarybos narių apie jį nesakiau, nes laišką gavau aš, laikraščio redaktorė.

Tačiau neilgai ramu tebuvo. Redakcija gavo antrą – aiškesnį, piktesnį, agresyvesnį laišką su gana kategorišku reikalavimu jį paviešinti „Savaitės krivūlėje“. Be to šis laiškas nebebuvo anoniminis. Jį pasirašė kažkokia tuo metu man nežinoma organizacija – „Pacifistinio apsigynimo lyga“. Vėl buvo įvardyti tie patys trys pirmosios Šiaulių Sąjūdžio Tarybos nariai, neva priklausantys seksualinėms mažumoms.

Ar galite įsivaizduoti, kas būtų įvykę, jei tą laišką Atgimimo pradžioje būčiau paskelbusi viešai? Analogiška reakcija lauktų, pateikus jį kas savaitę trečiadieniais vykusiame Sąjūdžio Tarybos posėdyje. Tik žinios lėčiau sklistų…

Ir tą antrąjį laišką išsinešiau namo. Dabar, trims dešimtmečiams praėjus, galiu prisipažinti, kad nė kiek nesigailiu taip pasielgusi.

Labai greitai mane aplankė ir „Pacifistinio apsigynimo lygos“ vadovas (bent taip prisistatė). Toks keistas žmogus, kuris nė nepasisveikinęs pasiteiravo, ar aš Vasinauskaitė esanti. Išgirdęs, kad rado reikiamą moteriškę, ėmė rėkti, ko jo laiško iki šiol neišspausdinau. Palaukiau, kol šis nutilo, ir ramiai pasakiau, kad… jo minimo laiško negavau, o pretenzijas tegul reiškia KGB Šiaulių skyriaus vadovui Petrui Ridikui, nes pastaruoju metu esą mūsų mieste korespondencija keistai ”plaukioja”: jo laiškai pas mus pakliūna, tai gal mūsiškiai – pas jį…

Daugiau „Pacifistinio apsigynimo lyga“ Šiaulių Sąjūdžio ar „Savaitės krivūlės“ savo isteriškais reikalavimais nebetrukdė. Tačiau šiandieną aiškėja, kad panašių incidentų su šia organizacija yra nutikę ir kituose Lietuvos miestuose.

Ir tuomet, ir dabar manau, kad kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas yra kiekvieno iš mūsų reikalas. Kodėl šiandieną, praskleisdama Sąjūdžio užkulisius, pirmą kartą užsimenu apie tą iki šiol, regis, veikiančią organizaciją ? Atsakysiu.

Pernai viename iš Ch. Frenkelio viloje vykusių jubiliejinių Baltijos keliui skirtų renginių dalijomės prisiminimais, o Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos ekspirmininkas Arūnas Gumuliauskas netikėtai manęs paklausė, ar aš žinojau, kad pirmojoje Šiaulių miesto Sąjūdžio Taryboje buvo homoseksualių asmenų. Žinojau. Manau, juos buvo susiskaičiavę ir totalinių draudimų laikais visus sekusios sovietinės specialiosios tarnybos. Tik ne visada jiems pavykdavo persekiojamuosius savo tikslams panaudoti. Kartais sutrukdydavo jokių partinių ar KGB mokyklų nebaigusios moteriškės, išsiugdžiusios kiek aštresnę intuiciją ir... ilgai lankiusios dramos būrelius.