Meilė nuo pamatymo dienos

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Stanislava ir Emilis Šlefendorfai išvien jau 65 metus. Meilė yra visagalė – dviejų žmonių kartu nugyventi metai tai patvirtina.
Lygiai 65 metai – tiek laiko per gyvenimą ranka rankon petys petin žengia kuršėniškiai Stanislava ir Emilis Šlefendorfai. Sveiku humoru ir jaunatviška energija, kokios gali pavydėti daugelis, trykštantys sutuoktiniai sako, kad jokių paslapčių, kaip šitiek metų išsaugoti darnius tarpusavio santykius, neturi. Ir nereikia būti santykių ekspertu, kad suprastum, jog šioji paslaptis – pagarba vienam kitam, supratimas, atjauta ir meilė.

Mergina... ant kelio

Kur jis sutiko ją?

„Ant kelio radau!“, – žvilgsniu paglostydamas savo Staselę nusišypso ponas Emilis. Tiesos jo žodžiuose yra, nes pirmąkart būsimą žmoną pamatė pravažiuojančią tais metais populiaria „palutarka“ ( pokario metais populiariu pusantratoniu sunkvežimiu).

Tai nutiko 1953-aisiais. Nuo Tauragės kilęs E. Šlefendorfas, kaip šiandien atsimena, atvyko įsidarbinti vairuotoju Pavenčių cukraus fabrike. Stovi prie įmonės kontoros, lūkuriuoja, kol bus pakviestas. Taip belaukiant į fabriko teritoriją įvažiavo sunkvežimis – prie vairo pagyvenusi moteris. Netrukus įsuko ir kitas: jei akys neapgauna, vairuotoja – lyg ir nieko mergikė. Nė nežvilgtelėjusi į Emilį važiavo ir nuvažiavo.

Paskui abu susitiko fabriko garaže. Abu vairuotojai. Tik tada nė 20-ies metų neturinčiai Stanislavai priklausė pareiga vežioti darbininkus, o jam, metais perkopusiam 20-metį, visą kitą, ko cukraus fabriko veikloje prireikia.

Pavakarę Staselė vežė darbininkus namo į Kuršėnų geležinkelio stotį. Nors jis gyveno bendrabutyje Kuršėnuose, ant Ventos upės kranto, nutarė truputį pagudrauti. Taigi, nors ir nepakeliui, sėdo į sunkvežimio „kuzovą“ kartu su visais važiuojančiais. Skrieja Staselės vairuojama „palutarka“ sparnais kedendama – jausmas, kad veža patinkanti mergina, šildo Emiliui širdį.

Pasiekę tikslą, išlipo visi, išskyrus E. Šlefendorfą, kuris nustebusiai vairuotojai užtikrintai pareiškė gyvenantis ne čia, o visai kitame miesto gale. Tada juodu pirmąkart šiek tiek pasikalbėjo.

„Net ir neatsimenu, ar tada man davei bučkelį atsisveikindama...“, – šmaikštauja vyras žmonai.

Nedaro vyras paslapties: labai patiko Staselė nuo pat pamatymo dienos.

1956 metų vasario 12 dieną apsisprendė. Šaltas vasaris tais metais buvo, pusningas. Bet jaunų širdžių tai nešaldė – jausmai, sako, buvę stipresni už šaltį.

„Tai kad jis labai gražus buvo – aukštas, garbanotas, „unoras“ tokį vyrą turėti!, – nusikvatoja guvi moteris.

Susituokę vieningai sutarė, kad ne pastogės pirmiausia dairysis, o nusipirks mašiniuką. Įsigijo gražuolę „Pobiedą“ – ir buvo antri Kuršėnuose!

1960 metais gimė sūnus Robertas, po šešerių metų – dukra Rolanda.

Kaip ant mielių ėmė kilti nuosavas namas – daugumą darbų pasakoja atlikę savo rankomis, dar geri draugai – beveik visi jie taip pat vairuotojai – padėjo, statybinių medžiagų „po paskyra“ gavo.

Tame pačių statytame name Kuršėnuose, K. Donelaičio gatvėje, Šlefendorfai gyvena ir šiandien.

Dar tuo laiku abu šoko „Pavenčių autotransporto“ šokių kolektyve. Su juo sutuoktiniai dalyvavo net dviejose tuometinėse šokių ir dainų šventėse.

Stanislavai apmaudu, kad vyras su ja poroje netrepsėjo, o pasirinko tokią Verą. O Emilis atviras: svetima moteris mažiau komanduoja.

Užtat ji, Staselė, šoko su tokiu šoferiuku Grigaičiu, dabar jam jau 100 metų, gyvena Vilniuje. Kartas nuo karto abu susiskambina.

Namų dūmai – tik dėl skonio

„Mes abudu ir abudu. Jei važiuojam kažkur, būtinai dviese, jei einam į svečius, irgi neatsilikdami, jei balius, mėgstu „padainioti“, Emilis – irgi dainininkas, – sako šeimininkė, tuo pačiu švelniai uždėdama ranką sutuoktiniui ant peties. – Ar ne taip, tėveliuk?“

Jei ji nueina rūsin ar už tvarto, žiūrėk, po kelių minučių jis jau ir šaukia: „Kur tu, mažėlele?!“.

„Vaikai juokiasi, kai tėvelis mane mažyle vadina. O aš, jo mažylė, stoviu sau už kūtės ir šypsausi patenkinta“, – sako S. Šlefendorfienė.

Bet jei Emilis kokias tris minutes už tvarto užtrunka, Staselei irgi darosi ilgu, todėl būtinai eina jo pažiūrėti.

Aišku, kad dūmų pasitaiko – kokie namai, sako abu, be dūmų, jei ugnelė kūrenama, tai ir dūmų atsiranda!

Kad ir kalbant apie krepšinio arba futbolo rungtynes, dėl kurių galvą pametęs Emilis. Jei žaidžia, pavyzdžiui, Šiaulių „Šiauliai“, už kuriuos jis serga, žmona būtinai stoja palaikyti varžovų. Ginčas užprogramuotas. Bet tik iki to momento, kol patogiai ant sofutės įsitaisiusi „sirgalė“ saldžiai užmiega.

Pasibarti jiedviem, aišku, pasitaiko ir kiek rimčiau. Sako, čia būtinas dalykas kiekvieniems namams. Svarbu, kad barnis laiku būtų užbaigtas: kažkuris laiku nutilo, kažkuris atsiprašė – artimuose santykiuose juk ne pats svarbiausias dalykas būti visada teisiam, kur kas svarbiau – būti laimingam.

„Reikia gyventi taip, kad nepradėtų abu vadovauti – tada nieko gero nebus. Aš atidaviau vadovavimą savo mažylei ir gyvenu laimingas. Moteris vis tiek visus namų kampus laiko – taip Dievo duota“, – darnaus gyvenimo paslaptimis dalijasi E. Šlefendorfas.

O jei jau visai rimtai pakalbant, nėra dėl ko dviem artimiems žmonėms pyktis. Juolab kad ir mintys, ir nuomonės abiejų dažniausiai sutampa – dėl ko gi ginčytis, jeigu juoda abiem yra juoda, o balta – abiem balta?

„Na, bet jeigu pasipykstam, tai tik dėl maisto. Nenori senelis valgyti. Tai aš padaliju kotletus: tau du ir man du – privalom abu suvalgyti“, – savo gudravimus išduoda ponia Stanislava.

Sako ryte prabudusi jau ir ragina tėveliuką kuo skubiau keltis – ji valgyti norinti! O jis tik bamba: tik valgyti ir valgyti!

„Pusseserės mane vis traukia per dantį, kad jeigu Emilis vieną dieną be manęs liktų, kažkuriai jo būtinai prireiktų. Aš joms atšaunu, kad savo gražuolio nė vienai nepaliksiu, jei jau išeisim, tik abu, ir taškas“, – šmaikštauja S. Šlefendorfienė.

Mėlyna ir geltona

Stanislava tik pernai į stalčių padėjo savo ilgametį vairuotojo pažymėjimą – vairavo nuo 1952-ųjų. Tuo pačiu už 110 eurų supirkėjams pardavė ir savo kiek senesnį nei dviejų dešimtmečių „Renault“ – pabučiavo pasilenkusi, padėkojo, kad tiek metų jiedviem ištikimai tarnavo, ir pardavė.

Nors rimtų įvykių su šiuo automobiliu išvengta, nuotykių buvę ne sykį. Mat Staselė, grįždama į namus, kažkaip vis suvėluodavo vairą pasukti tiek, kad automobiliu neužkabintų namo kampo. Dabar juokais galvoja, gal jos šturmanas Emilis pavesdavęs...

Taigi įkalčiams paslėpti įsigijo geltonų namo spalvos dažų ir mėlynų – automobilio spalvos: kaskart nespėjus užsukti, Emilis aplankstytą automobilio sparną užpurkšdavo mėlynai, o Stanislava apgadintą namo kampą, pirštą į dažus padažiusi, „užpeckiodavo“ geltonai. Tai vyko, kol vieną gražią dieną jiedviejų paslapties „neišrišo“ žentas...

Visko dar bus

65 bendro gyvenimo metai – brandus jubiliejus.

„Gražus gyvenimas gražiai eina, – sako abu jaunam ir vyresniam darnios santuokos pavyzdį rodantys seniai per aštuoniasdešimt metų perkopę kuršėniškiai. – Pensijas į namus atveža, pavalgyti yra, rimtų vaistų gerti dar nereikia, tik vitaminų, ko daugiau ir norėti“.

Abiem, sako užtikrintai, liko dar labai daug, ką nuveikti – dviejų anūkių ir anūko vestuvių sulaukti, proanūkio Kerniaus krikštynose pabuvoti. Kitų reikalų – gausybė.

Tik va, skriejant metams, suprastėjo Stanislavos regėjimas. Bet, sako, tiek tos ir bėdos: jos „biblioteka“ – sutuoktinis. Susėda abu patogiai – jis skaito, skaito, o ji – klausosi, klausosi.

„Dar viena mūsų bėda – pernai įsigyta lova. Staselė iki šiol kiekvieną rytą padejuoja, kad ji per plati ir per plati...“, – šeiminę paslaptį šmaikščiai išduoda Emilis.

O žmona čia pat paaiškina, kad dėl per daug vietos užimančios lovos kiekvieną rytą negalinti atidaryti stalčiaus.