Kanklės groja gyviems ir mirusiems

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kristina Kuprytė ir Albertas Martinaitis kartu darė kankles, kartu ir groja.
Šiaulietė kanklininkė Kristina Kuprytė paliečia naujutėlių kanklių stygas – jas pasidarė pati, pamokoma ir prižiūrima kalvio, instrumentų meistro Alberto Martinaičio. Kanklės ypatingos, dedikuotos šviesaus atminimo Kristinos mamai. O pagamintos jos iš Šiaulių bulvare stovėjusių arkų medienos, tad kartu groja ir prarastą architektūros kūrinį.

Kad visi turėtų kankles

Ketvirtadienio vakarą dirbtuvėse K. Kuprytė su A. Martinaičiu baiginėja instrumentą – liko įdėti paskutines stygas. Meistras dar pasiūs kanklėms rūbą – futliarą.

Kanklių gaminimui prireikė penkių vakarų, jos atkartoja saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

„Mane visada žavėjo tradicija – juk anksčiau žmonės patys gamindavo sau kankles. Mano svajonė būtų, kad visi žmonės namuose turėtų savo gamintas kankles, žinoma, su meistro pagalba. Kai pasiimsi savo kankles – kitas jausmas. Kaip ir savo keptas pyragas ar duona“, – sako K. Kuprytė.

Kanklininkė šypsosi – darbas buvo sunkesnis, nei iš pradžių įsivaizdavo: „Aš daug ko nematau, o man sako: čia nelygu, čia padailink“. Teko skaptuoti, tekinti, pjaustyti.

Pirminis Kristinos sumanymas buvo pas A. Martinaitį atsivesti savo mokinių tėvus, kad jie pagamintų kankles.

Šios idėjos teko atsisakyti, nes meistro dirbtuvėse nėra daug vietos. Be to, dar nuo vasaros A. Martinaitį vienas po kito vijo darbai – trims festivaliams suruošė dovanas.

„Aš galiu priimti tik po vieną „studentą“ ir tik įsitikinęs, kad to tikrai reikia. Esu padėjęs sukrauti kraitį kai kuriems mūsų jaunuoliams, išvykstantiems studijuoti į Vilnių“, – sako A. Martinaitis.

Abu su Kristina buvo pakviesti į tarptautinę konferenciją „Kanklės mano rankose“ Kaune, ten skaitė pranešimus. Kelionėje ir suderino, kada pradės kankles gaminti.

A. Martinaitis jau sukūrė beveik 1 250 kanklių, Kristinos – 1 247-tos.

Meistro rankos, atrodo, pačios suranda stygas – pasigirsta švelni kanklių muzika.

Dabar, paaiškina, vėlių ir kanklių metas. Kanklėmis grojama prietemoje, temstant, o vėlių laikas prasideda metams baigiantis.

Vardinės kanklės

Poetas Julius Janonis Biržų krašte yra užrašęs pasakojimą, kad kanklės daromos mirus artimam žmogui.

A. Martinaičio kanklės dažniausiai būna vardinės.

Šiauliuose kanklėmis pagerbė buvusias Šiaulių universiteto dėstytojas Ireną Sabienę, Birutę Salatkienę, kanklėse yra įrašęs Peliksą Bugailiškį, Matą Slančiauską, Leonidą Donskį, Rimantą Krupicką, Gintarą Beresnevičių, Kostą Arvasevičių ir daug kitų.

Du kartus meistras kankles padarė sužinojęs apie netektį – artimieji spėjo jomis paskutinį vakarą prieš laidotuves pakankliuoti.

Padarė kankles ir savo tėvo atminimui, jas padovanojo šiauliečiui Mindaugui Stakvilevičiui, kuris Sąjūdžio laikais pasitikėjo A. Martinaičio veikla ir palydėjo iki Zenono Eimučio Sabalio – pabandyti rasti patalpas nuomai.

„Esu dėkingas už pasitikėjimą, tikrai darau, ką ir buvau žadėjęs. Suprantu, kad mano kūryba ir veikla visiškos popso ir sporto žvaigždyne atrodo kaip nesusipratimas, bet aš kankliavau ir prie amžinai kelionei pasidabinusios B. Salatkienės, ir prie savo Tėvo, Mamos karsto. Esu per Vėlines kankliavęs prie savo artimųjų kapų. Ir Mamai pakankliavau, kai ant paminklo pritaisiau Sibiro Madonos tarp dviejų angeliukų skulptūrėlę. Mamos tėvai negrįžo, turėjau ir apie juos prisiminti. Tai mano pasirinkimas ir jaučiuosi gerai, kad ir žmona, ir dukros daro tą patį“, – sako A. Martinaitis.

Pernai Angelo muziejuje Šiauliuose A. Martinaitis suorganizavo pirmąją savo „Vardinių kanklių krivūlę“ ir padovanojo kankles šiauliečių profesoriaus Alfonso Motuzo ir muzikos pedagogo Vlado Kazlausko atminimui. Šiemet Angelo muziejuje iki Vėlinių vėl norėtų susitikti su vardinėmis kanklėmis, tik teks prisitaikyti prie naujų apribojimų.

K. Kuprytė kankles dedikavo savo mamai. Kanklininkė švelniai paliečia instrumentą – jo viduje yra įrašas, skirtas brangiam žmogui.

Arkų kanklės

K. Kuprytės instrumentas pagamintas iš istorinės medienos, tai – bulvaro arkų kanklės.

„Kai sužinojau kad Kristina yra tikra šiaulietė, pasiūliau daryti iš bulvaro arkų medienos, ji iškart pritarė. Nesvarbu, kad medienos rūšis ir išvaizda kažkokia nelogiška – M. Gorbačiovo laikais klijuotų lentų blokelis, šakotas, bet svarbu, kad tai – Šiaulių istorijos tema“, – sako A. Martinaitis.

Tai – jau penktos tokios kanklės. Bulvaro arkų kankles dovanojo „Laiptų galerijai“, kolegai Arūnui Stankui, skautų vadui Sergėjui Staponkui ir Japonijos ambasadoriaus žmonai Yuko Yamasaki.

Arkų kanklės „gyvena“ – grojo tarptautinio festivalio koncerte „Griežynė 2020“, keliuose svarbiuose Lietuvos koncertuose.

Ambasadoriaus žmonai skirtas kankles A. Martinaitis inkrustavo Japonijos ir Lietuvos vėliavėlėmis iš Sibiro spalvotų akmenų – įteikė per Žolines Šiaulių universiteto Botanikos sode.

Prieš savaitę ponia Yuko Yamasaki Babtuose aplankė A. Martinaičio mokinį Skalmantą Barkauską ir įsigijo dar vienas kankles.

„Tikra tiesa, kad būtent užsieniečiai itin vertina tai, ką mūsų treninginiai politikai pakenčia tik dantis sukandę“, – sako A. Martinaitis.

Arkų kanklės skirtos architektų kūriniui įprasminti.

„Arkos atgyveno savo laiką, didesnė dalis medienos išeis dūmais, o pas mane bus padarytos aštuonios kanklės. Kaip artimo žmogaus, taip Šiauliai savotiškai neteko arkų – kultūrinio reiškinio, architektūros kūrinio. Dabar groja arkos, jų vardas minimas“, – sako A. Martinaitis.

Išsaugoti tradicijas

Kankliavimo „Eurolyga“ – taip A. Martinaitis pavadino K. Kuprytę.

Kanklininkė įprastai groja koncertinėmis kanklėmis. Yra surengusi daugybę solo koncertų Lietuvoje ir užsienyje – visur populiarina kankles ir jų skambesį.

„Man labai rūpi šaknys, kad žinotume tradicijas. Visada sakau, kad be praeities nebus ateities. Kai išvažiuojame su kanklėmis į užsienį, pajaučiame pasididžiavimą“, – sako kanklininkė.

Po užsienį ji keliavo ir su įvairiais projektais. Styginiai instrumentai yra naudojami kaip terapija – nusiraminimui, edukacijai. Kristina svarsto – dabar žmonės Lietuvoje žavisi gongų garsais, o juk turime savo kankles! Po koncerto žmonės geriau jaučiasi – pagerėja fizinė, psichinė būsena.

K. Kuprytė dirba Etninės kultūros globos taryboje ir mato, kaip svarbu kovoti dėl tradicijų išsaugojimo, kokia stipri globalizmo įtaka.

„Klausimas, gal mums to nebereikia? Pavyzdžiui, Olandijoje nuoširdžiai gailisi, kad nebeturi savo tradicijų, natūraliai paleido, o dabar atvažiavę pas mus seilę varvina, kiek dar visko turime. O mes einame link sunaikinimo“, – palygina kanklininkė.

A. Martinaitis neabejoja: dvasinė kultūra turi užpildyti žmogaus smegenis, ji tarsi indikatorius, kaip priimti informaciją.

„Jeigu nėra įprogramuotų imunitetinių programų, žmogus priima viską ir nesusigaudo, ar tai pražūtinga informacija, ar atvers kelią į pasaulį“, – sako meistras.

Ir vėl abu ima kankles – šįkart groti duetu. Juk dabar – kanklių ir vėlių metas.