Naujausios
48 kartai ir 96 ligoniai
Neseniai R. Butnorius iš Nacionalinio kraujo centro vėl gavo trumpąją žinutę, kuria medikai prašo donorą paaukoti kraujo. Kvietimai, primenantys, kad praėjo du mėnesiai po paskutinės procedūros, šiaulietį lydi daugiau nei dešimtmetį. Kviečiamas visuomet stengiasi nuvykti, žino – jei kviečia, vadinasi, kažkam reikia pagalbos.
Dėl šalyje siaučiančios koronaviruso pandemijos šiemet Raimondo grafikas šiek tiek pasikoregavo, tad nusprendė neatidėlioti ir į Nacionalinio kraujo centro Šiaulių filialą nuvykti būtinai prieš didžiąsias metų šventes.
Kadaise šiaulietis internete perskaitė informaciją, kad vienu kraujo davimu, tai yra paaukotais 450 miligramų, donoras gali išgelbėti dviejų žmonių gyvybes.
„Išgelbėti vieną gyvybę jau yra žygdarbis, misija įvykdyta. Kodėl nepadėjus, jei gali, – sako pašnekovas. – Žinojimas, jog kažkam galbūt padėjai pasveikti ar net išgyventi, yra nerealus, dar labiau uždegantis norą nemesti to, ką darai“.
Ir čia pat Raimondas pajuokauja: jei kraujo, kaskart po 450 miligramų, jis davė 48 kartus, tai, vadovaujantis tokia teorija, turėjo padėti pasveikti net 96 ligoniams!
Mokytojo pavyzdžiu
R. Butnoriaus kelias į donorystę prasidėjo 2009 metais. Viskas įvyko atsitiktinai, savaime, nieko neplanuojant. Prisimena, pats sunkiai apsirgęs, buvo operuotas. Po operacijos sugrįžus į namus, staiga ėmė kraujuoti iš pjūvio vietos. Vėl pateko pas medikus, nukraujavimas buvo arti kritinės ribos.
Po kelių mėnesių vyras vėl apsilankė gydymo įstaigoje, šįkart ne dėl savęs, o dėl artimo žmogaus – močiutės. Po kraujo perpylimo, medikai artimųjų paprašė atstatyti kraujo kiekį.
„Prisimenu, kai dūrė į pirštą hemoglobino tyrimui, kraujas ištryško čiurkšle ant sienos, tiek kraujo buvo pagaminęs organizmas po mano paties nukraujavimo“, – su šypsena pirmą akciją prisimena vyras.
Taip ir nebesustojo. Praėjo 11 metų, donoro kraitis jau 48 kartai.
Sako, pirmas kartas buvo dėl močiutės. Paskui – labiau dėl savęs, nes po kiekvienos procedūros akivaizdžiai pajusdavo energijos protrūkį, praeidavo galvos skausmai, kiti negalavimai.
Bėgant metams, donorystė Raimondui tapo savaime suprantama procedūra, kurios neatlikęs jautėsi lyg kažkam įsiskolinęs, tad ėmė kraujo duoti sąžiningai kas du mėnesius, kaip leidžiama.
Draudimo brokerių bendrovei „Sid Insurance“ vadovaujantis R. Butnorius turi planą kraujo paaukoti 100 kartą, juokiasi, kad iki pensijos suspės tai padaryti – juk beliko pusė!
Garbingam siekiui šiaulietį įkvėpė jo lietuvių kalbos mokytojas R. Žuklija iš Šiaulių suaugusiųjų mokyklos. Pedagogas ir jo mokinys kadaise susitiko donorų pagerbimo ceremonijoje, pasikalbėjo, o tada mokytojas Rimantas pirmąsyk prasitarė paaukojęs kraujo net šimtą kartų.
„Geri darbai daromi tyliai. Mokytojas niekada nebuvo užsiminęs apie savo misiją. Antra vertus, pavyzdžiu, neabejoju, būtų įkvėpęs mokinius“, – sako Raimondas.
Vis dėlto, nepaisant kilnaus donorystės tikslo – 100 kartų, R. Butnorius užsimena ir apie donorystės spragas, neslepia pasigendantis požiūrio valstybiniu mastu.
Jis žino, kad pandemijos laiku ligoniams gelbėti itin pravestų koronavirusu persirgusių žmonių kraujas.
„Kraujo trūksta beveik visada, o pasitaiko ir kritinių momentų, kada kraujo kažkam reikia nedelsiant“, – sako pašnekovas.
Tik vienas smigt
R. Butnorius ragina sekti jo pavyzdžiu, juk daugybė sveikų žmonių gali suteikti galimybę kažkam pasveikti, o kažkam galbūt ir išgyventi.
„Puikus jausmas žinoti, kad kažkam padėjai. Pasidalijimas grįžta su kaupu gera emocija. O organizmas turi puikią savybę – operatyviai atstatyti tai, kuo pasidalyta, taigi kraujo trūkumo savo organizme net nepajusite“, – kukliai šypsosi donoras.
Bijančius procedūros jis ramina, kad „baimės gal tik trys sekundės – smigt ir baigta“.
Kitą vertus, Raimondas prisipažįsta, nors ir daugybę kartų davęs kraujo, jis iki šiol negali priprasti prie dūrio į pirštą, iš kurio paimamas lašelis hemoglobino kiekiui prieš donorystės procedūrą nustatyti. Tiek tos ir baimės.
