Naujausios
Vertingas archyvas
Atkreipti dėmesį į J. Brinkio asmenybę ir Vismantų latvius paskatino istorikas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas-specialistas dr. Ernestas Vasiliauskas. Jo iniciatyva Šiaulių „Aušros“ muziejui vasaros pradžioje buvo perduotas vertingas J. Brinkio kauptas Vismantų latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ archyvas – 5 segtuvai ir 9 nuotraukos.
Archyvą perdavė ilgametė Šukionių bibliotekos (Pakruojo r.) bibliotekininkė Liucija Janina Brazdžionienė (jos vyro sesuo Marijona buvo ištekėjusi už J. Brinkio brolio Adolfo) ir J. Brinkio dukterėčia radviliškietė Irma Brinkytė-Siudikienė (Marijonos ir Adolfo Brinkių dukra).
E. Vasiliausko susidomėjimą Vismantų latviais ir J. Brinkiu paskatino Daunoravos latvių tyrimas. Iš Joniškio latvių draugijos „Avots“ vadovės Natalijos Franckaitienės istorikas gavo sąsiuvinį: draugijos nario Visvaldžio Figoro 2005 metais surašytą tekstą. Pirma jo dalis skirta latvių kilmei – Vismantų žiemgalių versijai. V. Figoro dėdė buvo vedęs Vismantų latvę.
„Ten rašoma, kad Lietuvos latviai yra žiemgaliai – dedamas lygybės ženklas. Tai – latviai autochtonai“, – sako E. Vasiliauskas.
Istorikas internete, suskaitmenintos latvių periodikos puslapyje, įvedė raktinius žodžius „vismanti zemgali“ ir gavo atsakymus apie Vismantų draugiją ir J. Brinkį. Medžiagos buvo daug.
„Raktiniai žodžiai sudomino, prisiminiau, kad Latvijos akademinėje spaudoje Vismantų žiemgalių teorija buvo labai gyva. Vismantų latviai traktuojami kaip žiemgalių palikuonys iš XIII amžiaus. Akademinėje spaudoje ši versija gyva maždaug iki XX amžiaus 80-ųjų metų“, – sako E. Vasiliauskas.
Istorikas pradėjo ieškoti siūlo galo. Pakruojo kraštotyrininkė Genė Juodytė nukreipė pas kraštotyrininką Vilių Tribulą, pastarasis – pas ilgametę bibliotekininkę, kraštotyrininkę L. J. Brazdžionienę, kuri 2001 metais buvo parašiusi kraštotyros darbą „Vismantų šviesuolis Jonas Brinkis“. Pastaroji nurodė J. Brinkio dukterėčią I. Siudikienę.
Per karantiną prasidėjo pokalbiai telefonu, o birželį E. Vasiliauskas jau parvežė J. Brinkio sukauptą medžiagą.
„Turtas, – vienu žodžiu įvardija muziejui perduotą archyvą – Lietuvoje iki 1940 metų veikusių latvių draugijų archyvų beveik neišliko – jie buvo sunaikinti, laiku nebuvo perduoti į valstybinius archyvus, išskyrus Žeimelio latvių draugiją, kurios 1924–1939 metų 5 bylos saugomos Lietuvos centriniame istorijos archyve. Vien šis faktas kalba apie Vismantų archyvo vertę.“
Pasak E. Vasiliausko, Vismantuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno iki 200 latvių.
Įvairiapusė asmenybė
E. Vasiliauskas pasidalija surinkta informacija apie J. Brinkį.
Gimė 1912 metų gegužės 22 dieną Vismantų latvių ūkininkų Mikelio (Mykolo, Miko) ir Trynės (Kotrynos) Brinkių šeimoje.
Būdamas 15–20 metų, pradėjo domėtis Vismantų latvių ir jų kilmės (žiemgalių) istorija, nuo 18 metų rinko tautosaką, pasakojimus apie vietos latvių kilmę ir bendruomenes, šeimų istoriją, medžiagą siuntė į Latvijos folkloro saugyklą Rygoje (saugoma 1 500 vienetų). Brandžiausi tekstai rašyti 1931–1942 metais.
Tautosaka – vertingiausias J. Brinkio palikimas. Tekstai rašyti tarme, tai – ir įdomi medžiaga kalbotyrai.
J. Brinkis yra pateikęs Vismantų žiemgalių teoriją. Teorija siejama su 1290 metais – paskutinės žiemgalių pilies Sidabrės paėmimu. Tai – pirmoji pabėgėlių nuo vokiečių kryžiuočių banga. Antroji – XIV amžiuje, kai į šias žemes ateina ir kuriasi apkrikštyti žiemgaliai.
„J. Brinkis rūpinosi Vismantų bendruomenės tautinio (žiemgališkai-latviško) identiteto saugojimu. Užrašytą Vismantų žiemgalių istoriją įdomu tyrinėti kaip lokalinę istoriją, kaip bendruomenės istorinės atminties objektą. Tautosakos surinkimas – neįkainojama vertybė, latvių mitologijos tyrimų šaltinis. Medžiaga labai vertinga, jis surašo ir informaciją apie pateikėjus“, – sako E. Vasiliauskas.
Latvijos akademiniame pasaulyje J. Brinkis žinomas ir kaip unikalaus mazgų rašto (kai informacija užrašoma spalvotų siūlų mazgų surišimais) žinovas. Mazgų raštas, perduodamas iš kartos į kartą, buvo Vismantų latvių palikimas.
Pasak istoriko, pagal J. Brinkio tekstus galima tyrinėti ir konkrečios Vismantų bendruomenės lietuvių-latvių santykius – religinius, tautinius.
J. Brinkis kartu su latvių ūkininku Peteriu Tiltiniu (1907–1976) rūpinosi Vismantų latvių pradžios mokyklos, bibliotekos draugijos „Saulė“ įkūrimu (1931 m.), tėvų sodyboje įkūrė seniausią Žiemgalos regione „Senųjų žiemgalių“ muziejų, buvo Radviliškio liuteronų bendruomenės pirmininkas.
E. Vasiliauskas palygina: Juozas Šliavas Žeimelyje muziejų įkūrė 1959 metais, J. Brinkis – 28 metais anksčiau.
„Ar buvo eksponatų apskaita, sunku pasakyti, jokio teksto nėra. Iš 1931–1943 metų spaudos galima spręsti, kad yra senienų-kraštotyros muziejus. Iš šio muziejaus žinomi tik keletas eksponatų Šeduvos muziejuje“, – sako E. Vasiliauskas.
L. J. Brazdžionienė kraštotyros darbe aprašo jau vėlesnio laiko vaizdą, J. Brinkis vidun ją buvo pasikvietęs apie 1970-uosius: „Ko tik nebuvo toje prirūkusioje, mažai apšviestoje troboje! (O juk kadaise šioje seklyčioje buvo kaimo bendruomenės susibūrimo vieta, biblioteka-skaitykla!) Pirmiausia į akis krito lentynos su daugybe nuo laiko parudavusių, dulkių nusėstų knygų ir laikraščių. Ir ant stalo – laikraščiai, sąsiuviniai, kažkokie prirašyti lapai. O ant aslos, pasieniais – lygintuvai, vadinami prosais (surūdiję, su dangčiais ir be jų), kaltai, plaktukai (metaliniai ir akmeniniai), rėčiai (tankesni ir retesni, apiplyšę ir visai suplyšę), geldos suskilę (didesnės ir mažesnės), liktarnos (su stiklais ir be jų) bei visokiausi kitokie buities rakandai.“
Visus tuos daiktus J. Brinkis buvo surinkęs iš senųjų Vismantų sodybų.
L. J. Brazdžionienė užrašė ir M. Brinkienės pasakojimą, jog į J. Brinkio kambarį be jo leidimo niekam nevalia buvo užeiti – nei vaikui, nei suaugusiam.
Vismantų latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ archyvas buvo pradėtas formuoti 1931 metais.
E. Vasiliauskas verčia lapus: susegti dokumentai, susirašinėjimas atsispindi veiklą 1931–1936 metais. Išliko susirašinėjimas su Šiaulių–Mažeikių liuteronų parapijos kunigu T. Kupferiu (J. Brinkis aktyviai dalyvavo evangelikų-liuteronų veikloje), profesoriumi, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėju Viliumi Gaigalaičiu, organizacijomis, valdžios institucijomis, giminaičiais, bendraminčiais. Susirašinėjimas labai platus, įvairiapusis.
„J. Brinkio pavardė figūruoja tarpukario latvių spaudoje. Jis suprato, kad vietinių latvių tapatybę reikia stiprinti kuriant mokyklą. Buvo dedamos didelės pastangos, tai matyti iš susirašinėjimo su Latvijos konsulu Šiauliuose“, – sako E. Vasiliauskas.
1936 metais J. Brinkis Vismantų gyventojų ir tėvų komiteto vardu rašė Malonės prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentui, kad būtų paskirtas mokytojas, galintis dėstyti latviškai.
Archyve išsaugotas ir kvietimas J. Brinkiui, kaip latvių draugijos atstovui, dalyvauti Liaudies švietimo draugijos „Ąžuolas“ susirinkime J. Kriščiūno-Jovaro bute Kalniškiuose.
1934 metų protokolas liudija, kad J. Brinkis būrė jaunimą į būrelį, pavadintą „Jaunųjų sandora“.
J. Brinkis kolekcionavo pašto ženklus, atvirukus, domėjosi medicina ir ornitologija, susirašinėjo su profesoriumi Tadu Ivanausku, Latvijos ornitologijos centru prie Latvijos universiteto Rygoje.
J. Brinkio veikla ypač domėtasi Latvijoje. 1932–1943 metų latviškoje spaudoje esama nemažai pranešimų apie jo veiklą, renkamą tautosaką, įkurtą muziejų, 1943 metais nuogąstaujama dėl archyvo ir muziejaus likimo.
Kita archyvo dalis, nuo 1944 metų iki maždaug šeštojo dešimtmečio, – susirašinėjimas su giminaičiais ir draugais. Iš laiškų ryškėja Antrojo pasaulinio karo pabaigos realijos: artėjančios fronto nuojautos, žinios apie latvių SS dalinius, P. Plechavičiaus rinktinę, latvių evakuaciją laivais.
„Kaimo istorija gali nuvesti į globalią istoriją. Žmonių nuotaikos, kurių nėra dokumentuose, – vertingas šaltinis ir karo istorikams“, – sako E. Vasiliauskas.
Okupacija, karas pakeitė ir J. Brinkio gyvenimą. L. J. Brazdžionienės kraštotyros darbe rašoma, kad 1944 metų pradžioje J. Brinkis tapo Vismantų seniūnu. Kovo mėnesį iš valsčiaus viršaičio gauna įsakymą – priimti iš Radviliškio durpyno tris rusų šeimas (16 asmenų) ir apgyvendinti kaime. Išliko ir kaimynų pasiaiškinimai, kodėl priimti negalį. Savo namus atvėrė J. Brinkis (priėmė ir P. Tiltinis).
1944 metų rudenį J. Brinkis jau gavo pasikeitusios valdžios šaukimą privalomiems darbams. Tėvo siųstą prašymą palikti ligotą sūnų „prie ūkio darbų“ Radviliškio valsčiaus Vykdomasis komitetas atmetė.
J. Brinkis areštuojamas ir patenka į Šiaulių kalėjimą. Padėti jam imasi įnamiai rusai. Archyve liko Ivano Karpovo „evakuotųjų į Vismantų kaimą“ vardu rašytas laiškas, adresuotas Šiaulių NKVD, kuriame prašoma paleisti J. Brinkį iš kalėjimo.
Kiek laiko, dėl ko J. Brinkis buvo tardomas, nežinoma. Pasak E. Vasiliausko, J. Brinkio tardymo protokolo Ypatingajame archyve nėra.
Paleistas iš kalėjimo J. Brinkis aktyvios ankstesnės veiklos nebetęsė.
Okupacija, o vėliau – melioracija – sunaikino palikimą: „Saulės“ draugijos biblioteką, muziejų, galiausiai – tėviškę. J. Brinkis mirė 1987 metais gruodžio 28 dieną pas seserį Elėjoje (Latvija), palaidotas Vismantų liuteronų latvių kapinėse.
Pabėgę iš Vismantų
J. Brinkio aktyvią tarpukario veiklą liudija dokumentai – amžininkų jau nebėra. Amžininkų atžalų prisiminimuose – jau vėlesnio, pokario metų, J. Brinkio paveikslas: keisto senuko su barzda. Nuo vaikų ausų sovietmečiu buvo daug kas slepiama – iš baimės, „dėl šventos ramybės“.
E. Vasiliauskas pasiūlo keliauti J. Brinkio pėdsakais. Pirmiausia vykstame į Elėją, kur gyvena Ausma Tiltiņa-Ivanova, Peterio Tiltinio, J. Brinkio draugo, bendradarbio Vismantų latvių bibliotekos draugijoje „Saulė“, dukra. P. Tiltinis buvo įkurtos draugijos pirmininkas, J. Brinkis sekretorius.
A. Ivanova gyvena Elėjos miestelio rajone, anksčiau vadintu Naujuoju Joniškiu. Kai ištremti lietuviai negalėjo grįžti į Lietuvą, kūrėsi čia – pasienyje.
Tiltinių šeima iš Lietuvos į Elėją persikraustė per naktį. Moksleivė Ausma liko Radviliškyje baigti vidurinės mokyklos.
Kambaryje iš karto į akis krenta įrėminta sena nuotrauka – namas Vismantuose – iki skausmo brangus prisiminimas.
„Sodybą nugriovė 1956 metais, – žiūrėdama į nuotrauką, sako A. Ivanova. – Man nieko nesakė, buvau mokykloje Radviliškyje. Atvažiavau, sėdėjau ant pamatų ir kaukiau...“
Tą dieną, kai gavo vidurinės mokyklos atestatą, Ausma sėdo į traukinį ir išvažiavo į Latviją.
Vaikystės prisiminimai
Ponia Ausma vaikystės namuose Vismantuose kalbėjo tik latviškai, lietuviškai išmoko mokykloje, pirmoje klasėje. Tarp savęs latviai kalbėjo latviškai, bet mokėjo ir lietuviškai.
„Brinkiai gyveno prie kapinių, mes prie miško, kaimynai. Vismantų kaimas didelis, vienoje pusėje – lietuviai katalikai, kitoje latviai. Oi, daug latvių buvo! Vismantuose gyveno visi žiemgaliai“, – sako A. Ivanova.
Moteris parodo prosenelio Jurgio Tiltinio (gimusio dar 1879 metais) pasą – jame gimimo vieta įrašytas „dvaras Vismantų“.
Vismantuose – ponios Ausmos šeimos šaknys? „Ne, šaknys mano yra iš Tervetės“, – pataiso A. Ivanova.
Kada persikėlė į Lietuvą? „Po Saulės mūšio, – paaiškina. – Kai buvo Saulės mūšis, lietuviai ėjo į pagalbą latviams. Kai krito Tervetė, viską sudegino, tada su lietuviais latviai per miškus nubėgo į Lietuvą. Taip ir paliko ten. Todėl Vismantų kapinės labai, labai senos, XVIII amžiuje buvo sudegusios, paskui iš naujo pradėjo laidoti. Visi žinojo, kad mes visi – žiemgaliai iš Vircavos, Tervetės – iš tos pusės.“
Tvirtos žiemgalių šaknys – nepavaldžios šimtmečiams.
Vismantų latvių bendruomenė, prisimena A. Ivanova, buvo stipri. Vykdavo šokiai, koncertai, gegužinės, buvo teatras. Visa bendruomenė pas Tiltinius susirinkdavo du kartus per metus: per Jonines ir Kapų šventę.
A. Ivanovos vaikystės prisiminimai – pokario metų. Kambaryje laiką skaičiuoja jos vienmetis – 1940 metų laikrodis.
„Mama bijodama daug nuotraukų sudegino. Ne juokai tie metai buvo, labai baisūs metai. Tada negalėjo pasakoti, kiek girdėjau vaikas, tiek.“
Nuotraukose, kurių ugnis nepavertė pelenais, – tarpukario gyvenimas. P. Tiltinis ir J. Brinkis sėdi šalia.
„Mano tėvas jį suprato, abu labai sutikdavo, – sako A. Ivanova. – J. Brinkį žmonės laikė keistuoliu, bet jis buvo labai gudrus, apsiskaitęs. Sudarė latvių draugijoje biblioteką, knygas vežė iš Rygos, rašė laiškus latvių draugijoms Latvijoje, siuntė knygas. Biblioteka buvo labai didelė. Naujajame Brinkių name didelis kambarys buvo pilnas knygų. Knygų buvo ir senovinių, dar su mediniais viršeliais.“
Moteris nepamena, kelintais metais biblioteka buvo įskųsta. Priešvalstybinė. Liepta knygas sukapoti.
„Kiek išmetė tą dieną, tiek, bet pasakė, kad antrą dieną jie vėl atvažiuos. Naktį mano tėvas su Jonu geriausias knygas paslėpė. Kaip dabar atsimenu: tėvas sukalė ilgą dėžę, sudėjo knygas ir sode užkasė. Kitas sudegino, sukapojo, iš bibliotekos beveik nieko nebeliko. Gal dar kokią knygą kur nors išnešė, nežinau. Po kiek metų mano tėvukas parodė tą vietą, kur užkastos knygos. Visą laiką bijojo.“
Bet nebeliko nei sodo, nei namo. Tik palaidotų knygų prisiminimas.
Dažnas svečias
Vaikystės akimirkos vejasi viena kitą.
Pas J. Brinkį Ausma pirmą kartą gyvenime pamatė Mikaldos knygutę. Tik tėvas net į rankas paimti neleido: „Tau, vaikel, nereik į ją žiūrėt“.
„Taip neatsiranda, arba įgimta, arba – nežinau. Kitiems broliams to nebuvo“, – apie J. Brinkio veiklą svarsto A. Ivanova.
Jo surinktame muziejuje tiek visko buvę! Daugybė senų daiktų, kad net pačiam nebebuvo kur apsisukti.
Jau gerokai vėliau, kai Elėjoje gyvendama suaugusi Ausma malkinėje pasikabins senų daiktų, mama pakomentuos: „Tu kaip Brinkio Jonas!“
Vėl sugrįžtame į Ausmos vaikystę. Mintimis moteris vaikšto po J. Brinkio namus.
„Kambarys, kur biblioteka. Kitas tamsus, lyg virtuvė, toks kambariukas – ten kamuoliukai, siūlai sukabinti. Tų „škurlių“ (taip tada vadinome – ir mano mama, ir visi) buvo pilna. Sakė: išmokinsiu tave mazgų raštų. O man, vaikui, atrodė, kam man jie reikalingi? Sakiau: aš prie tų dulkinų „škurlių“ neprisiliesiu, mama, bėgam iš jo toliau!“
Kai jau vėliau J. Brinkis pradėjo važinėti gyventi pas seseris Latvijoje, „savo škurlius“ vežėsi su savimi. Viena iš seserų gyveno netoli Ausmos.
Paskutinį kartą mazgus pas ją ir matė. Kur jie dėjosi paskui? Supuvo? Sudegino? Išvežė?
„Visas jo turtas buvo tie „škurliai“, gal dar kokia knyga – iš visos bibliotekos liko tik tiek...“
Elėjoje J. Brinkis pas A. Ivanovos tėvą visada ateidavo, būdavo, kad per naktį likdavo. Sėdėdavo, rūkydavo ir kalbėdavo. Kalbos netrūko. Draugavo iki paskutinio atodūsio.
Dabar abu ilsisi Vismantų kapinėse.
Į Vismantus A. Ivanova važiuoja kasmet – per Kapų šventę. Aplankyti mirusiųjų, susitikti su gyvaisiais.
Išnykę gyvenimai
Į Vismantus važiuojame su Radviliškyje gyvenančia J. Brinkio dukterėčia, Adolfo Brinkio (1921–2000) dukra I. Siudikiene. Jos mama M. Brazdžionytė (poeto Bernardo Brazdžionio pusbrolio dukra – red.) vaikus kalbindavo lietuviškai, tėvas – latviškai.
Vismantai ir Brinkių sodyba – I. Siudikienės tėviškė.
Dabar, kaip į namus, atvažiuoja į Vismantų kapines. Daugiau nieko neliko, kelias, ir tas, veda kitaip, nei vaikystėje, kalniukas nukastas. Keli pavieniai medžiai žymi buvusias kaimynų sodybas. Bet I. Siudikienė laukuose mato viską taip, kaip buvo.
„Čia, vienoje kelio pusėje, buvo tėvo gryčia, kitoje – gryčia, kur Jonas ir kiti broliai užaugo – senieji namai. Senieji namai buvo dviejų galų, vienas galas buvo išlikęs toks, kaip jie gyveno: asla, didelis pečius. Iš kraštų stovėdavo, kaip muziejuje, lovos su užtiesalais – babos užklota. Kitame gale gyveno brolis Petras, ten buvo su grindim.“
I. Siudikienė vardija stovėjusius pastatus: klėtis, akmeninis rūsys, tvartas, jauja, daržinė, pirtis, dar buvo ir linmarka, daržas...
Senus ir naujus namus jungė bendras šulinys.
Brinkių šeimoje užaugo septyni vaikai: Albertas, Jonas, Petras, Rudolfas (vėliau sulietuvintas ir imta vadinti Adolfu, Adoliu), Lynė, Otilija ir Ema.
Brinkių ūkis, žemė (17 hektarų) buvo aplink kapines. Adresuose taip ir nurodoma – Kapų sodyba.
Motina K. Brinkienė, sako I. Siudikienė, pasilaidojo pakalnėje, kad matytų, kaip vaikai žemę dirba.
Kai iš Latvijos J. Brinkis grįždavo į Vismantus, eidavo į kapines, jos buvo tarsi dalis tėvų sodybos – net vieni langai į kapines žiūrėjo. Pats išliejo paminklus namiškiams, sukūrė tekstus.
Visos alyvos pasodintos jo – žiūrėdavo, kad neliktų nė tarpelio.
Prie kapinių medžių buvo dideli skruzdėlynai – neleisdavo jų naikinti, dar pridėdavo šapelių, maisto.
„Moterys pykdavo, sakydavo, baik tas skruzdėlyną prižiūrėti! O jis – ne!“
I. Siudikienei J. Brinkis buvo tiesiog dėdė Jonas. Geros širdies, tik silpnos sveikatos. Ne visų suprastas („Nebuvo kolūkio narys, o visi norėjo, kad būtų panašus žmogus, kaip visi.“).
Bet buvo išprusęs, įgavęs pasitikėjimą. Iš senesnių žmonių dukterėčia girdėjo: jei reikėdavo laiškus ar valdišką raštą parašyti, į jį žmonės kreipdavosi.
Brinkių namus nugriovė apie 1982 metus – melioracija jau buvo visur praėjusi, stovėjo tik viena sodyba: I. Siudikienės tėvai buvo paskutinieji gyventojai.
J. Brinkis iki mirties nesužinojo, kad namų nebėra. Senasis vienkiemis jam buvo šventa vieta.
„Labai norėdavo į Vismantus, prašydavo. Bet kalbėjome, atvažiuos – numirs“, – apie išlaikytą paslaptį sako I. Siudikienė.
J. Brinkis grįžo į Vismantus, išpildžius paskutinę valią – būti palaidotam šalia mamos.
Išsaugota tradicija
I. Siudikienė praveria kapinių vartus. Visi čia pažįstami ir savi. Centre tyli varpas, pasitikdavęs laidotuvių procesijas.
Kapinės kasmet prisipildo gyvybės trečią liepos sekmadienį – per Kapų šventę, kai suvažiuoja giminės ir artimieji, kai atvyksta kunigas, kai meldžiamasi, o paskui – vaišinamasi, bendraujama. Šios tradicijos nepertraukė ir sovietmetis.
I. Siudikienei prieš akis iškyla vaikystės epizodas.
„Komplikuota buvo kapinėse atlikti išpažintį. Šnabždesys – gal kažkas pasakė, kad yra skundikas? Aš buvau vaikas, kas gi man sakė, tik dabar išvadas darau. Tėvas parlekia, sako mamai, šį kartą kunigas užeis pas mus. Greit prastumdome kambarį, daug vietos nereikia išpažinčiai. O visas veiksmas kapinėse vyko. Žmonių labai daug atvažiuodavo. Ir iš Latvijos – ne visi galėjo Lietuvoje apsistoti, buvo išblaškyti.“
I. Siudikienė prisimena didžiulį Brinkių sodą – niekur kitur tokio nematė. Tėvų žemėje vyriausias brolis Albertas, labai domėjęsis sodininkyste, obelis sodino, skiepijo. Tokių veislių kitur nebūdavo, viena obelis skirtingus obuolius nokindavo. Kolūkio laikais sodo teritorijoje Brinkiams leisdavo pašienauti, karvę paganyti, obuolių nusiskinti.
Tame „valdiškame“ sode per Kapų šventę Irmos tėvas pastatydavo ilgą, ilgą stalą, prie kurio 30 žmonių susėsdavo. Mama uždengdavo ilgą, ilgą lino staltiesę. Sodo ir stalo nebėra, bet staltiesė liko.
Brinkių pavardė giminėje neišnyko. Brinkis – I. Siudikienės brolis, pavardę perdavė vaikams. Yra ir Jonas Brinkis – dėdės anūkas.
Nesuprastas ir neįvertintas
Šukioniuose (Pakruojo r.) gyvenanti L. J. Brazdžionienė – vienintelio Lietuvoje rašytinio šaltinio apie J. Brinkį – kraštotyros darbo – autorė.
Daugiau nei 100 puslapių darbe L. J. Brazdžionienė rašo apie J. Brinkį, kaip kraštotyrininką, gamtininką, daktarą, kaimo šviesuolį, poetą, pateikia medžiagos apie jo šeimą, veiklą draugijose, jį lankiusius svečius, cituoja laiškus, užrašus, dokumentus.
„Pažįstami su Jonu buvome labai seniai, kai atitekėjau į Brazdžionių šeimą. Irmos mama – buvusi Brazdžionytė, esu jauniausio jos brolio žmona, – pažintį pradeda L. J. Brazdžionienė. – Nebūčiau surinkusi darbo, jei Irmos mama Marytė nebūtų atidavusi jo užrašų. Irmos tėvas buvo išsaugojęs, ką namui nugriaunant, manė reikalinga išsaugoti – dokumentus, užrašus. Daug ko nesupratau, neužrašiau, nes buvo daug latviškų tekstų.“
L. J. Brazdžionienė rodo tarpukario iškarpą latvių kalba. Sukakčių kalendoriuje pažymėta: „1912 metais gimė Jonas Brinkis, Lietuvos latvių draugijos darbuotojas, latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ vadovas“.
Atkreipia dėmesį – jei tokia žinia buvo išspausdinta, vadinasi, svarbus žmogus buvo.
Kraštotyros darbe moteris rašo: „Jei kitus Brinkius traukė žemdirbystė, ūkio darbai, tai Jonas buvo priešingybė broliams. Jį nuo pat mažens traukė knygos. (...) Baigė Jonas Brinkis Vismantuose pradžios mokyklą, o toliau mokėsi savarankiškai, skaitydamas įvairias knygas, skaitė jis daug, todėl daug ir žinojo.“
„Mano vyras Aleksas sakydavo: „Jonas tave myli“. Ne su bet kuo jis šnekėdavo“, – sako L. J. Brazdžionienė.
Ji prisimena apsilankymą pas J. Brinkį. Šakelė prie trobos durų – barometras – patikimai pranešdavo apie orų permainas. Pašto dėžutėje perėdavo paukščiukai.
Per Jonines sveikindavo Joną. Iškeldavo stebulę, pasigirsdavo armonika. Kaimynė iš Latvijos eidama per laukus kas kelis žingsnius lenkdavosi ir dainuodavo ligo dainas kiekvienai žolei. Paskui visi šokdavo.
J. Brinkio asmenybę nuspalvina ir mistikos potėpiai. Burdavo kortomis. Viename suėjime burdamas Janinos vyrui išpranašavo negulėti ant žemės – gali pakenki nugarai. Taip ir buvo, vyrui kartodavosi radikulitas.
„Kai atėjo eilė man – pasakė: tau nebursiu. Ir nebūrė.“
Gydė žolelėmis, išlikę laiškai liudija, kad žmonės į jį kreipdavosi vaistų.
L. J. Brazdžionienė užrašė artimųjų liudijimą, kad žolelių poveikį pirmiausia išbandydavo pats. Po vieno tokio eksperimento apsinuodijimas augalais paveikęs smegenis: „Nuo to laiko Jonas tapęs kiek keistokas“.
Šalia kitų užrašų, J. Brinkis užsirašydavo sapnus.
„Gaila, kad tada nesupratau ir neįvertinau jo, kaip didelio ir šviesaus žmogaus, – sako L. J. Brazdžionienė. – Kai jis išvažiavo, lyg pasigesta, lyg ko pritrūko.“
Ir pakartoja seniai žinomą tiesą: bendraudami su artimaisiais, vis pavėluojame – dieną, savaitę, mėnesį...
Pasekmės
„Tai – pavyzdys, kaip sovietinė sistema sulaužė žmones, buldozeriu sunaikino bendruomenes, – grįžtant apmąsto E. Vasiliauskas. – Unikali Vismantų kaimo latvių bendruomenė, kurie save vadino Vismantų žiemgaliais, jei ne sovietinės represijos, melioracija, galėtų pretenduoti į UNESCO sąrašą kaip tapatybę išlaikę Kuršo suitai.“
Dabar Vismantuose liko tik kapinės, Kapų šventės tradicija ir sugrįžtantys žmonės, kurie laukuose tebemato savo namus.
