Naujausios
Gyvenimas dirbtuvėse
K. Bimba kviečia užsukti į dirbtuves – čia jis ateina kasdien. Karantino dienos – tokios pat darbščios.
Saulėta vasario diena akina sniegu. Prie dirbtuvės sustatyti skulptoriaus kūriniai – ekspozicija po atviru dangumi – slepiasi po storomis sniego kepurėmis.
Kieme pasitikęs K. Bimba atidaro dirbtuvių, kurias pats ir pastatė, duris. Svečiai čia visada buvo laukiami.
„Dirbtuves praktiškai pastačiau iš to, ką žmonės išmeta. Griovė, viską vertė į šiukšlyną, tik tu pasiimk, plytas ar lentgalius. Susirankiojau, ką galiu, žmonės išmeta labai įdomių dalykų“, – sako menininkas.
Ant lentynų, palangių, grindų, sienų – kuriami ir iš parodų salių grįžę kūriniai. Tik pradėtos ir jau baigtos skulptūros, įrėmintos ir dar ant molberto laukiančios drobės įsigyvenusios tarp senovinių daiktų. Viskas kartu – ir nugyventos, ir dar kuriamos istorijos. Dažai, teptukai, medžio pliauskos ir kaladės, kirvis, kaltai, akmuo, gelžgaliai – ko K. Bimba imsis, priklauso nuo dienos.
„Eiti tiek, kiek gali, paskui dar tiek, kiek reikia“, – skelbia ant sienos prisegtos iškarpos antraštė iš 2011 metų žurnalo „Nemunas“.
Medyje ryškėja Dievo Motina, laikanti ant kelių nuo kryžiaus nuimto mirusio Jėzaus Kristaus kūną.
Gavėnios metas.
Dingusi tėviškė
Jaukiai spragsi židinys, ant K. Bimbos kelių įsitaiso ištikimas draugas Korkis. Popiečio saulė slenka siena, paliesdama paveikslus, skulptūras. Kada kūriniai vėl keliaus į parodų sales, nežinia. Belieka laukti.
Nuo sienos žvelgia K. Bimbos tėvų fotografija – jauni žmonės vestuvių dieną. Iš šiandienos keliaujame į praeitį.
– Esate kilęs iš Šiaulių rajono, Mikailaičių kaimo. Kokius prisiminimus, patirtis saugote iš gimtųjų namų?
– Esu kaimietis. Tėviškė netoli, maždaug 9 kilometrai už Ginkūnų.
Mano vyresnieji broliai miestiečiai, jie gimė Šiauliuose, Kalniuke. Kad mamos brolio, mano dėdės, neištremtų, tėvai grįžo į kaimą – kad daugiau žmonių būtų, kad žemes pasidalytų.
Aš per tą laikotarpį ir gimiau. Juokdavosi broliai, kad aš kaimietis, o jie vyrukai jau rimtesni, miestiečiai.
Dabar nieko nelikę – kaimo visiškai nėra, viskas nušluota. Šiaulių rajono pirmoji melioracija praėjo pro tas apylinkes.
Aš gerai prisimenu ir dabar stovi akyse taip graudžiai – senukai verkia. Buvo pavasaris, gegužės mėnuo, atvažiavo traktoriai ir per sodus, per žydinčias vyšnias... Labai žiauru. Dabar žmonės turbūt neįsivaizduotų tokio dalyko, kad palei pat tavo namą važiuoja galingas traktorius, stumia obelis, vyšnias.
Ir mūsų sodybos nieko neliko, turėjome išsikraustyti. Dar buvo likusios kelios sodybos, apartos. Paseno žmonės ir išsikraustė, tuščias laukas likęs.
Už kokio pusės kilometro, prie kelio, pastatė du namus (tai kam tą kaimą griauti!), privežė gyventojų. Iki dabar tebėra tie namai užkamšytais pagalvėmis langais.
– Ar tėviškės vietoje esate pastatęs savo kūrinį?
– Vis galvoju – reiktų kokį Nazarietį Kristų surištom rankom. Bijau dar stipriai prisižadėti, bet mintyse yra.
Ten stovi kryžius, pastatytas gal 1922–1923 metais, kaip būdavo anksčiau, visas kaimas statydavo. Tas kryžius turi kažkokį stebuklą. Kiek pro jį ėjau, visada pažiūrėdavau. Eidavo žmonės, nukeldavo kepurę. Kol jaunesnis, dar ne, jeigu dabar praeičiau, irgi nukelčiau.
Kryžius jau pakrypęs. Reiktų kažką tokio padaryti, kad išliktų – juk buvo toks gražus gatvinis kaimas.
– Ar jūsų šeimoje buvo menininkų?
– Ne, buvo rimtesniais dalykais užsiimančių. Mano tetulė buvo vienuolė Veronika Šerkšnytė, mokėjo gražiai paišyti, buvo labai išsilavinusi, baigusi mokytojų seminariją, kurį laiką dirbo mokytoja Šakynoje.
Labai šventa buvo. Ir tokia įdomi situacija nutiko: ji buvo pašarvota Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje. Kai ją išlaidojo, tą vakarą sudegė bažnyčia. Labai įsimintina diena buvo.
Vienas dėdė buvo išvažiavęs į Urugvajų. Kaip ir dabar, neramios sielos ieškojo platumų. Jis net nebuvo čia atvykęs. Toks laikas buvo – laiškai ir tai, jei ateidavo, būdavo atplėšti.
Netoli, Dočkiuose, gyveno kitas dėdė, jo sodyboje buvo partizanų žeminė iškasta. Nežinojau – anais laikais bijodavo pasakoti.
– Kaip jūs pasukote į meną?
– Sunku pasakyti. Dar kaime bandžiau kalti, nors nežinojau, kas ta skulptūra yra. Pirmą kartą meną pamačiau būdamas gal trečioje klasėje, kai mus atvežė čia, į miestą, į teatrą.
Aš vis galvodavau, kad tai buvo pirmoji šiauliečių dailininkų paroda, pasirodo, antroji. Man ypač įstrigo amžinatilsio V. Trušio paveikslas „Madona“, dabar, atrodo, kabo Nacionalinėje galerijoje. Man ji tiesiog vaidenosi – ir dabar prieš akis stovi.
Parvažiavau namo, pasiėmiau akvarelę, galvoju, papaišysiu! Bet matau, na, nėra to grubaus potėpio. Kad ten aliejiniai dažai, man nė į galvą nebuvo atėję, aš su akvarele vargau!
Dabar mano anūkas, anūkė nuo 2–3 metų žino tiek, kiek aš gal 15 metų žinojau apie meną.
Po aštuonių klasių išvažiavau į Kauną, norėjau stoti – ne taip blogai man ir sekėsi, neblogi įvertinimai. Tik tais laikais aš daug ko nežinojau, pasirodo, buvo galima pereiti į kitą specialybę. O aš norėjau į meninį apipavidalinimą.
Atsimenu, toks senukas sako, neblogai tu čia viską padarei, bet pažiūrėk, kiti iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos atvažiavę. Geranoriškas žmogus, matė, kad aš iš kaimo, nelabai susigaudau. Noras buvo didžiulis, bet nepavyko.
Grįžau į Šiaulius, kur dėsies, stojau į politechnikumą, pasimokiau porą metų, žiūriu, kad ne prie širdies, nors buvo tais laikais gera specialybė, automobilių aptarnavimo.
Išpūčiau į Kauną, įsigijau kitą specialybę. Vien dėl to išvažiavau, kad galėčiau eiti į M. K. Čiurlionio muziejų. Eidavau beveik kiekvieną dieną, ten pažinodavo mane. Sekmadieniais daug kas išvažiuoja namo, ką veiksi bendrabutyje, eidavau ten, žiūrėdavau tapybą.
Man tiesiog kvepėjo. Dabar nežinau, nebėra to kvapo. Gal vaškuodavo grindis? Tas kvapas taip traukdavo!
Įsigijau kino techniko specialybę, padirbau vienerius metus ir išėjau į kariuomenę. Grįžus pasikvietė dirbti į „Saulės“ kino teatrą. Padirbau, bet žiūriu, irgi ne tas.
Pradėjau daugiau su menais, ypač su skulptūra dirbti. Ir pradėjo neblogai sektis. Turėjau daug užsakymų, darydavau paminklams užrašus, portretus. Neberūpėjo daugiau niekas, nes labai nedaug žmonių tai darė, uždarbis buvo labai geras. Gal iki 50-ies metų per metus sukurdavau dešimt antkapinių skulptūrų.
– Daugybė skulptūrų saugo mirusiųjų atminimą?
– Didesni, rimtesni mano darbai kapinėse, vien Šiaulių Ginkūnų kapinėse būtų per keturiasdešimt, reiktų kada suskaičiuoti. Visoje Lietuvoje, kur nuvažiuoju, randu savo darbelį, didesnį, mažesnį.
Tuos darbus palieki visam laikui – kol bus kapinės. Kitas darbas po 40 metų geriau atrodo nei buvo. Skulptūra – ne žmogus.
Man labai mielas lietuviškas lauko akmuo. Gal prieš dešimt metų atsirado švediškas baltas akmuo, už marmurą baltesnis, labai kietas, nemažai darbų padariau. Labai gražiai šešėlius gaudo.
Kaip traukinys vėžėje
– Nuo ko skaičiuojate kūrybinės veikos pradžią?
– Sunku atsakyti, pirmą parodą su Jonu Vaicekausku surengėme apie 1980 metus Parodų rūmuose. Buvo akmens skulptūros – tiems laikams gana rimta paroda.
Mano tėvas buvo kalvis, turėjo įrankių, aš vis jam nubukindavau. Anksčiau su plieniniais kaltais kaldavome. Atsimenu, su Jonu Vaicekausku skėlėme akmenį. Kiek laiko užėmė tokia smulkmena, kai dabar – 5 minučių reikalas.
Daug kas pasikeitę, kai pagalvoji, kiek padėta jėgų, kai nebuvo technikos!
Atsimenu, buvome plenere Molėtuose, pas Smilingį, jis turėjo galimybę nuvažiuoti į Ameriką. Grįžęs pasakojo: „Žinot, vyrai, varo akmenį, kaip lentas pjausto!“ Galvojom širdy, na, kaip tu tą akmenį kaip lentą! Praėjo 30 metų, tikrai, akmenį pjausto kaip lentą, pasirodo, nemelavo.
Anksčiau paimdavai kaltą ir nuo ryto iki vakaro piklini.
– Ar daug dar Lietuvoje yra akmentašių?
– Man atrodo, nėra daug, labiau nueinantys. Kas dabar benorės dirbti tokį dulkiną darbą. Nebent turi užsakymą. O kad vien parodoms, nėra tokio noro.
Vaidotas Janulis, grafikas, pasakojo, kaip vienas studentas išklausė pamokymų ir sako: „Žinot, profesoriau, labai gerai, bet labai daug darbo“.
– Taip ir su akmeniu?
– Labai daug darbo. Bet kai esi toje vėžėje, kaip traukinys, važiuoji.
– Dalyvaujate Juozui Liaudanskiui skirtuose akmentašystės pleneruose Kelmėje, sukūrėte skulptūras „Mąstantis“ (2004), „Laukiančioji“ (2006), „Žemaitis Karalius“ (2008), pagal Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“ (2010), „Sargybinis“ (2012), „Katedra“ (2014), „Europos pagrobimas“ (2016), „100 atkurtai Lietuvai“ (2018), „Žolinės rytas“ (2020). Visgi traukia kalti akmenį?
– Kelmėje plenerai vyksta kas dveji metai, labai gerai organizuoti, skulptūros statomos pačiame mieste. Gera J. Liaudanskio žymė uždėta.
Laukiame plenero, suvažiuojame, dabar ne po daug, keturiese praėjusią vasarą dirbome. Vytenis Rimkus buvo atvažiavęs, dar nuotrauką padarėme prie J. Liaudanskio skulptūros – jau paskutinę. Labai gaila, jis atvažiuodavo į kiekvieną plenerą, rodė dėmesį.
Kai viskas įdomu
– Praėjusių metų kovą jūsų paroda „Kančios kelias“ Šiaulių universiteto Dailės galerijoje buvo atidaryta prieš pat karantiną. Simboliškai įžengėte į kitą etapą?
– Kai atidarėme parodą, prasidėjo karantinas – taip darbai ir prastovėjo. Paskui Vilmantas Dambrauskas sugalvojo „Neatšauktus atidarymus“ (parodų pristatymai socialiniame tinkle „Facebook“ – red.). Taip gavosi, kad vienas iš pirmųjų sudalyvavau jo puikiame projekte.
Parodą galerijoje rengti pasiūlė Kornelijus Užuotas. Paroda nebuvo planuota – netikėta.
Nutiko tokia istorija. Stasys Šalkauskis, labai įdomus žmogus, gyvenantis Šiauliuose, bet turintis ūkį Šakynoje, man sakė: „Važiuoju pro šventorių, žiūriu, pjauna seną kryžių!“ O tas kryžius – gal 200 metų senumo.
„Tik nekūrenkit!“ – paprašė. Viską surinko ir man atvežė.
O aš iš to kryžiaus padariau tris, faktiškai keturias, skulptūras. Taip ir pasivadino paroda – „Kančios kelias“. Nes kryžius ne pramogai, o greičiausiai kančioms tais laikais buvo statytas. Paimi tą ąžuolą – kažkas tokio! Tiek žinių į jį sudėta, varžtai, vinys palikusios.
Dar tapybos įdėjau dėl bendro fono – raudonos. V. Dambrauskas sukūrė labai gražų parodos plakatą.
Dabar galvoju, gal reiktų nuvežti skulptūras į Šakyną. Jei būtų toks noras jiems, ko gero, ir grąžinčiau.
– Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienybę?
– Per daug nepakeitė, tik bendravimo trūksta. Mes dažnai susirinkdavome – turime seną klubą, pašnekėdavome apie gyvenimą, reikalus. Dabar laukiame, kada susibėgsime pakalbėti. O visa kita – aš kasdien į dirbtuves ateinu.
– Atsirado daugiau laiko kurti?
– Man bendravimas netrukdo, aš visada laukiu kiekvieno. Mano durys visada atviros, man smagu, kai aplanko, patinka bendrauti.
– Tapote, kuriate skulptūras, skirtingos ir medžiagos – medis, akmuo, marmuras, metalas. Įdomu viskas?
– Man tikrai įdomu. Kažkada pagalvojau: gal kai labai gerai vieno dalyko nežinai, tada domiesi viskuo. Į kokį indą vyną besupilsi, jis svaigins vienodai.
Ir to noriu, ir to – gal bus geriau? Jei pakviečia į tapybos plenerus, su malonumu važiuoju. Man labai patiko Linkuvos pleneras, vienuolynas įspūdingas. Ypač patinka Sauliaus Kruopio Nidos pleneras, yra į ką pažiūrėt, ką tapyti, pati atmosfera labai gera. Buvau du tris kartus, man tai – aukštuma. S. Kruopis išleidžia labai gražius katalogus – knygas. Jis, mano nuomone, vienas iš stipriausių plenerų organizatorių.
Labai mėgstu abstrakcijas, bet norint sukurti abstrakciją, mano įsivaizdavimu, turi būti ypatingo talento žmogus. Vertinti abstrakciją irgi reikia subtilaus išsilavinimo. Žaviuosi abstrakcionistais.
– Ar pavyko galiausiai atkartoti tą mokykliniais metais įstrigusią V. Trušio „Madoną?
– Nepavyko ir matomai jau nepavyks. Vis tiek nesukursi kaip Van Gogas ar Pikaso. Atrodo, paprasta, bet nepadarysi. Čia tik žaidimai – malonūs žaidimai.
Aš labai mėgstu eiti į parodas, man smagu pažiūrėti, ką daro menininkai. Dabar liūdna, kai nematau, bet gyvenimas vyksta, žmonės dirba. Labai geras minėtas V. Dambrausko sumanymas „Neatšaukti atidarymai“, bet vis tiek – ne tas.
– Trūksta jūsų minėto parodų salės kvapo?
– Taip, trūksta dažų kvapo.
Proceso būsena
– Ne kartą esate minėjęs, jog žavi kūryba iš metalo laužo. Kuo patraukė ši medžiaga?
– O taip! Pagrindinis impulsas buvo Virginijaus Kinčinaičio organizuotas puikus pleneras „Kontrapunktas“, gaila, kad jis nutrūko. Taip gavosi, kad ir daugiau darbų sukūriau.
Metalo laužas yra kažkas tokio! Man atrodo, skulptorius Urbonavičius yra pasakęs: metalas taip traukia akį todėl, kad tai – sukrešėjusio kraujo spalva. Pradėjau žiūrėti, tikrai, tos rūdys yra sukrešėjusio kraujo spalvos.
Kas svarbiausia, kad viskas jau yra padaryta, tau tereikia susirinkti, sudėlioti – nereikia nulipdyti, išlieti. Dažnai važiuoju į metalo laužo supirktuves, tik eurų gaila, bet gaila ir tų dalykų palikti, kurie bus išvežti, išlydyti. Bent mažą dalelę nusiperku, pritaikau. Turiu prisikaupęs gelžgaliukų.
– Koks dabar kūrybinis laikas – medžio, akmens, metalo, dažų?
– Aš dabar tokios būsenos, kai įdomiausia procesas. Nebeturi reikšmės, ką, kol juda rankos, norisi, kad kažką darytų.
Atsineši malkas, žiūri: gražus pagalėlis! Padariau Kristų, kryžių nešantį – tokia graži obels malkelė, negi kiši į ugnį.
Kol ateinu iki dirbtuvės, galvoje sukasi 4–5 skulptūros, bet tiek nesuspėsi padaryti.
Man dabar patinka kiemai – eisiu patapyti.
– Į feisbuką keliate 1986 metais nutapytus Kalniuko vaizdus. Vėl grįžtate į Kalniuką?
– Seni namai, Kalniukas – tada dar buvau po operacijos nelabai stiprus, nuvažiuodavau ir iš natūros piešdavau.
Kol dar yra tų senų namų, skirsiu laiko.
– Kartu fiksuojate ir miesto istoriją, jo dvasią, nes tie mediniai namai, deja, deja...
– Taip, deja. Galėjo Kalniukas būti kaip Vilniaus Užupis, buvo projektai, bet kažkam nepatiko ir jis toks liko. Blogai, kad pradėjo leisti statyti nevykusius, mūrinius, didžiulius namus, nes rajonas labai jaukus.
Dar – pasidariau garažų eskizų. Ne taip ir buvo įdomu, esu daręs, o kai pradėjo griauti – juk nebeliks! Rudenį vaikščiojau, prisipaišiau, reikės patapyti. Jie tokie gražiai aprūdiję!
Ko gero, Kalniukas viena įdomiausių miesto vietų. Ir kiemai – kokie gražūs kiemai! Su senais namais, detalėmis. Kas nors turėtų organizuoti plenerą, bet nėra kam. Visi amžiuje, daug kas dirba studijoje.
– Menininkų kartų kaita Šiauliuose – kokia ji?
– Savotiškai malonus perėjimas yra. Yra jaunų ir labai gerų: Antanas Šeronas, Žvėrūna. Ji modernesnė, Antanas tradicijos laikosi. Aišku, gaila, kad nebėra Menų fakulteto, žinoma, pasijaus miesto gyvenime.
„Turiu savo mažą pasaulį“
– Aplink mus dirbtuvėse – daugybė jūsų darbų. Išskirtumėte kūrinį, kurį laikote itin pavykusiu?
– Darbai – kaip vaikai, visi mieli, neišskirsi, nė kiek neperdedu. Įdedi dūšios, kiek gali. Per save neperšoksi. Kiekvienas stengiasi padaryti, kiek įmanoma geriau. Pavyko-nepavyko, sugebėjimo reikalas.
– Tik įėjus, prie durų pasitiko kuriama „Pieta“. Religija – viena iš artimesnių jums kūrybos temų?
– Darau tokią labai savotišką, iš detalių sudėliotą. Buvo medis, paėmiau kirvį – dabar nenaudoju daug technikos.
Visais laikais pagrindiniai darbai buvo surišti su mitologija, religija. Dievybės gal nėra žmogaus pavidalo, bet kai sudvasini akmenį ar pagalį, galbūt kažkas ir gaunasi artimesnio.
– Kur paslaptis, kad iš akmuo ar medžio gabalas virsta kažkuo dvasingu?
– Priklauso nuo žiūrovo. Darai, kas tau galvoje sukasi. Jei nori padaryti geresnių darbų, išvis negalvok, paleisk rankas į darbą – patys geriausi dalykai gimsta, kai savęs neprievartauji.
Dažnai pagalvoju – neturėjimas mokytojo prailgina ieškojimų laiką, kol kažką sužinai. Mano universitetai – sukaupta biblioteka.
Daug išmokau iš A. Toleikio, jis niekada nėra sakęs, kaip daryti, bet daug reiškė pats buvimas kartu. Jei Dievas neduos, nieks neišmokys – kaip ir visur kitur.
Man A. Toleikis buvo mokytojas, stebėdavau jį. Jis buvo akademiškas. Turiu jo dovanotų biustų, jie ir dabar man kaip pavyzdžiai.
– Jubiliejus dažnai būna atskaitos-ataskaitos taškas. Ar pateiksite kūrybinę ataskaitą žiūrovams?
– Nepagalvojau, kad taip greit ateis 70-metis. Nors nesitikėjau, gyvenime turėjau sudėtingų problemų dėl sveikatos. Bet norėjau dirbti. Vis sakau, darbas gydo žmogų, nereikia per daug savęs taupyti. Man atostogos – gal geriau į dirbtuves.
Parodos neplanuoju. Dabar ir galerijos uždarytos, bus užsistovėjusios parodos, jaunimui reikia pasirodyti. Jei kas paklaustų, ar nori, sutikčiau. Daug parodų būna netikėtos, pats nerodau didelės iniciatyvos, jei nekviečia nelendu, jei kviečia, tai su mielu noru dalyvauju.
– Jūsų kieme ir dirbtuvėse daug darbų, tad galėtų būti ne viena paroda?
– Galiu daryti keturias–penkias, jei tik kam įdomu. Daug parodų Lietuvoje pristatėme su Vilmantu Dambrausku. Jo – fotografija, aš – akmens, medžio ar to paties metalo darbus. Kitoje aplinkoje visai kitaip matai, čia, atrodo, jau savame stiklainyje gyveni.
– Ankstesniame interviu skaičiau jūsų žodžius: „Turiu savo mažą pasaulį ir džiaugiuosi tuo“. Koks tas jūsų mažas pasaulis?
– Mano pasaulis čia ir sukasi. Džiaugiuosi, kad galėjau didesnį energijos, kūrybos laikotarpį gyventi tuo, ką dariau, ir iš to pragyventi. Labai daug ir nieko nereikėjo.
– Mokate džiaugtis tuo, ką turite?
– Turi džiaugtis, kol dar gali. Jei negalėtumei dirbti, būtų tikrai liūdna. Kol žmogus gali dirbti, turi džiaugtis.
