Me­ni­nin­kas, moks­li­nin­kas, pa­li­kęs pėd­sa­ką „Pa­va­sa­rio“ is­to­ri­jo­je

Ani­ce­tas Ar­mi­nas – vie­na ryš­kiau­sių as­me­ny­bių ne tik tarp sa­vo kar­tos chor­ve­džių, bet ir ap­skri­tai lie­tu­vių cho­ri­nės kul­tū­ros is­to­ri­jo­je. Pro­fe­so­rius, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, pe­da­go­gas, pir­ma­sis pro­fe­sio­na­lus di­ri­gen­tas Lie­tu­vo­je, bai­gęs moks­lus Pe­ter­bur­go (tuo­me­ti­nio Le­ning­ra­do) kon­ser­va­to­ri­jos as­pi­ran­tū­ro­je, pir­ma­sis dir­bęs cho­ro me­no is­to­ri­jos sri­ty­je, vie­nas pir­mų­jų iš­kė­lęs di­ri­ga­vi­mo tech­ni­kos svar­bą, pir­ma­sis iš Lie­tu­vos chor­ve­džių 1968 m. ap­gy­nęs dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją.

A. Ar­mi­nas ge­rai val­dė pub­li­cis­to plunks­ną. Jį do­mi­no įvai­rios chor­ve­dy­bos, pe­da­go­gi­nės, is­to­ri­nės te­mos, jau­di­no dau­ge­lis mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo klau­si­mų. Yra pub­li­ka­vęs per 200 straips­nių ir re­cen­zi­jų spau­do­je, ren­gė straips­nius Lie­tu­vos en­cik­lo­pe­di­jai.

Dau­ge­lis tų straips­nių, įžval­gų ak­tua­lios ir šian­dien.

A. Ar­mi­nas da­vė pra­džią cho­ro me­no is­to­ri­jos ir teo­ri­jos moks­li­niams ty­ri­mams Lie­tu­vo­je. Šiuos moks­li­nius ty­ri­nė­ji­mus api­bend­ri­no dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jo­je „Lie­tu­vių cho­rų rai­dos bruo­žai“ (iki 1940 m.). Vė­liau moks­li­nių stu­di­jų pa­grin­du iš­leis­ta kny­ga. Jis vi­sa­da lai­kė sa­ve ne vien at­li­kė­ju, la­bai ger­bė moks­li­nį dar­bą. A. Ar­mi­nas – tik­ras mu­zi­ki­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas, jo ašt­rūs kri­ti­niai straips­niai ver­tė su­si­mąs­ty­ti dau­ge­lį mu­zi­kos mo­ky­to­jų, kul­tū­ros dar­buo­to­jų.

A. Ar­mi­nas dir­bo su įvai­riau­sios su­dė­ties cho­rais, va­do­va­vo Ope­ros ir ba­le­to teat­ro cho­rui. Di­ri­ga­vo vi­so­se Res­pub­li­ki­nė­se dai­nų šven­tė­se, cho­rų są­skry­džiuo­se, Stu­den­tų dai­nų šven­tė­se, Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­se.

Li­ki­mas lė­mė (tai bu­vo ir di­džiu­lė gar­bė) du kar­tus bū­ti ar­ti A. Ar­mi­no – mo­kan­tis Vals­ty­bi­nė­je Kon­ser­va­to­ri­jo­je (da­bar – Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ja) ir dir­bant Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te su cho­ru „Pa­va­sa­ris“.
1967–1970 m. A. Ar­mi­nas va­do­va­vo Vals­ty­bi­nės Kon­ser­va­to­ri­jos (LMTA) cho­ro di­ri­ga­vi­mo ka­ted­rai, bu­vo cho­ro stu­di­jos, tik­ros chor­ve­džių mo­kyk­los, va­do­vas. Dai­na­vi­mas cho­ro stu­di­jo­je di­ri­guo­jant A. Ar­mi­nui, mums bu­vo di­de­lė šven­tė, jau­tė­mės dva­siš­kai pa­ky­lė­ti. Kaž­ku­ris iš to me­to stu­den­tų yra taik­liai pa­ste­bė­jęs, jog Maest­ro bu­vo reik­lus, net des­po­tiš­kas, bet mes mie­lai pa­klus­da­vo­me jo reik­lu­mui. Tai bu­vo iš tie­sų mū­sų Auk­so me­tai, pa­dė­ję pa­grin­dus me­no ver­ty­bių sam­pra­tai. Su­si­ti­ki­mas su gar­siu mu­zi­ku pra­tur­ti­no dau­ge­lį mū­sų. Be ki­ta ko, Maest­ro mus auk­lė­jo ir sa­vo pa­vyz­džiu.

Ka­me­ri­nio cho­ro stu­di­ja vyk­da­vo nuo 15 val. A. Ar­mi­nas prieš re­pe­ti­ci­ją, ku­riai vi­sa­da at­sa­kin­gai ruoš­da­vo­si, sto­vė­da­vo var­ty­da­mas na­tas, mes rink­da­vo­mės pa­si­la­bin­da­mi, Maest­ro kiek­vie­nam ma­lo­niai link­tel­da­vo. Ly­giai 15 val. už­da­ry­da­vo du­ris ir kū­ry­bi­nis dar­bas iš­kart pra­si­dė­da­vo. Nė kar­to vė­liau!

Dar­bas cho­ro stu­di­jo­je vy­ko nuo pir­mos iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės. Tai bu­vo nuo­sta­bios kū­ry­bi­nės aki­mir­kos!
Cho­ro re­per­tua­re bu­vo daug nau­jų, dar nie­kie­no neat­lik­tų kū­ri­nių, pro­gra­ma be ga­lo įvai­ri, vi­sa­da me­niš­kai iš­baig­ta. Jo at­ras­ti, pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je skam­bė­ję kū­ri­niai – R. Tomp­so­no kan­ta­ta

„Į to­li­mą ša­lį“, J. Bram­so „Rek­viem“, J. Ju­ze­liū­no kū­ri­niai, dau­ge­lis ki­tų. Nau­jam sce­ni­niam gy­ve­ni­mui pri­kė­lė ne­ma­žai kū­ri­nių, to­kių kaip K. V. Ba­nai­čio har­mo­ni­zuo­tos lie­tu­vių liau­dies dai­nos, J. Nau­ja­lio mo­te­tai. Ne­la­bai ži­no­mų kuk­lių, ta­čiau ta­len­tin­gų kom­po­zi­to­rių J. Ka­čins­ko, A. Na­ba­žo, J. Nei­mon­to kū­ri­nius.

Pro­fe­so­rius tu­rė­jo ne­pap­ras­tą in­terp­re­ta­to­riaus ta­len­tą – ne­svar­bu ar tai stam­bios for­mos kū­ri­nys, ar trum­pu­tė liau­dies dai­na, jo at­lie­ka­ma skam­bė­da­vo vi­siš­kai nau­jai. Kon­ser­va­to­ri­jo­je esa­me dai­na­vę Jo­va­ro „Ko liū­di ber­že­li“, har­mo­ni­zuo­tą Z. Venc­kaus, su ku­ria pra­virk­dy­da­vo­me pub­li­ką. Maest­ro di­ri­guo­ja­ma pa­pras­ta, me­lo­din­ga dai­ne­lė skam­bė­jo kaip tik­ras še­dev­ras! La­bai ver­ti­no mū­sų kon­cert­meis­te­rį Ber­nar­dą Va­si­liaus­ką, sa­ky­da­vo, kad nie­kam ne­pa­ti­kė­tų akom­pa­nuo­ti S. Šim­kaus „Ože­lio“. Šis kū­ri­nys ir­gi vi­sa­da su­si­lauk­da­vo aud­rin­gų ap­lo­dis­men­tų.

„Tu­rė­jo įtai­gią di­ri­gen­to tech­ni­ką, ta­čiau nie­ka­da ne­si­pui­ka­vo sa­vo ži­nio­mis. Nors pui­kiai gro­jo for­te­pi­jo­nu, nie­ka­da to ne­de­monst­ra­vo, ne­si­di­džia­vo ir sa­vo pa­sie­ki­mais. Iš­di­dus, bet ne­pa­si­pū­tęs, nie­ka­da ir ne­men­ki­no ki­tų – pa­ju­tęs tik­rą mu­zi­kan­tą, nuo­šir­džiai ir at­vi­rai ver­tin­da­vo, ska­tin­da­vo“. Tai tik ke­le­tas ko­le­gų, bu­vu­sių stu­den­tų at­si­lie­pi­mų.

Vie­nas neei­li­nių ren­gi­nių bu­vo F. Ha­le­vi ope­ros „Ra­chi­lė“ pa­sta­ty­mas Kon­ser­va­to­ri­jos stu­den­tų jė­go­mis Ope­ros teat­re 1968 m. Mes, stu­den­tai, tu­rė­jo­me uni­ka­lią pro­gą pa­si­ro­dy­ti ope­ros sce­no­je drau­ge su so­lis­tais, o A. Ar­mi­nas mus se­kė ati­džiai, vis pri­min­da­mas, kad mes ne cho­ris­tai, o cho­ro ar­tis­tai. Prem­je­ra tu­rė­jo di­džiu­lį pa­si­se­ki­mą, bu­vo pa­kar­to­ti dar ke­li spek­tak­liai. Be­je, A. Ar­mi­nas tu­rė­jo pa­tir­ties ope­ros pa­sta­ty­me: kū­ry­bi­nio dar­bo pra­džio­je Vil­niaus mo­ky­to­jų na­muo­se mu­zi­kos mė­gė­jų ko­lek­ty­vų jė­go­mis bu­vo pa­sta­ty­ta J. Kar­na­vi­čiaus ope­ra „Gra­ži­na“, taip pat – te­le­vi­zi­jos už­sa­ky­mu Dž. Pu­či­nio ope­ra „Ap­siaus­tas“.
A. Ar­mi­nas iš­ban­dė ran­ką ir kom­po­zi­ci­jo­je, ne­ma­žai dai­nų yra har­mo­ni­za­vęs, ta­čiau, bū­da­mas sau reik­lus ir kri­tiš­kas, dau­ge­lio kū­ri­nių taip ir ne­pub­li­ka­vo.
–-
Tuo me­tu, kai A. Ar­mi­nas at­vy­ko į Šiau­lius, ne­dau­ge­lis ži­no­jo, ko­kį ta­len­tin­gą cho­ro di­ri­gen­tą, ne­pap­ras­tą žmo­gų, ko­kią ypa­tin­gą as­me­ny­bę prii­ma Šiau­lių pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas. Da­bar sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­dėl bū­tent Šiau­liai ta­da jį „pri­glau­dė“. Juk A. Ar­mi­nas 1969 m. bu­vo at­leis­tas iš vi­sų Kon­ser­va­to­ri­jos pa­rei­gų, atim­ta tei­sė dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą.

Bu­vo­me be­bai­gią tre­čią­jį kur­są, kai pa­sie­kė ži­nia, jog A. Ar­mi­nas suim­tas. Sau­gu­mo pa­sta­te, vi­sai ša­lia kon­ser­va­to­ri­jos... Vė­liau bu­vo pa­smerk­tas vie­šai ir už akių, nie­ko ne­ga­lė­jo pa­gel­bė­ti ir tuo­me­ti­nis rek­to­rius J. Kar­na­vi­čius. A. Ar­mi­nas sun­kiai su­si­tai­kė su kai ku­rių ko­le­gų abe­jin­gu­mu, prie­šiš­ku­mu. Yra pra­si­ta­ręs, jog tuo me­tu, kai bu­vo sau­gu­mo per­se­kio­ja­mas ir gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, jį iš­drį­so ap­lan­ky­ti Her­ma­nas Pe­relš­tei­nas („Ąžuo­liu­ko“ įkū­rė­jas), dar ke­li ko­le­gos... Sklan­dė įvai­rios ver­si­jos, bet taip ir ne­su­ži­no­jo­me, kuo už­kliu­vo sau­gu­mui Maest­ro.
 Ša­lia ki­tų „nu­si­kal­ti­mų“ bu­vo mi­ni­ma jo „an­ti­ta­ry­bi­nė veik­la“ – 1968 me­tais su stu­den­tų cho­ru iš­leis­ta pir­mo­ji lie­tu­viš­ka plokš­te­lė „Iš lie­tu­vių cho­ri­nės mu­zi­kos“, ku­rio­je įra­šy­ta 14 kū­ri­nių (Maž­vy­do, Ere­mi­no, Vy­dū­no, 
T. Bra­zio ir kt.). Tuos kū­ri­nius mes trum­pai re­pe­ta­vo­me kon­ser­va­to­ri­jo­je ir ga­na grei­tai įra­ši­nė­jo­me plokš­te­lių stu­di­jo­je. Tarp kū­ri­nių bu­vo ir J. Nau­ja­lio „Pul­kim ant ke­lių“, taip pat V. Ku­dir­kos „Tau­tiš­ka gies­mė“. Po ke­lių de­šimt­me­čių tie, ku­rie smer­kė, vė­liau nuo­šir­džiai tas gies­mes gie­do­jo kar­tu su vi­sais... Ne­ži­nau ar at­si­tik­ti­nai, su stu­den­tų cho­ru Vil­niaus Ar­ki­ka­ted­ro­je (tuo­met ten bu­vo Pa­veiks­lų ga­le­ri­ja), be­ne 1968 m., Ve­ly­kų lai­ko­tar­piu ša­lia ki­tų kū­ri­nių at­li­ko­me R. Tomp­so­no „Ale­liu­ja“. Ve­ly­kos ir „Ale­liu­ja“! Tai ir­gi ne­li­ko ne­pas­te­bė­ta.
A. Ar­mi­nas iš­ven­gė vi­siš­ko su­si­do­ro­ji­mo, ta­čiau tai jam pa­da­rė daug ža­los. Jo gar­bin­gas tie­su­mas, ku­ris dau­ge­liui nė­ra priim­ti­nas bruo­žas, ko ge­ro, jį ir pa­ve­dė.

Nors dėl tų ne­sėk­mių jaut­riai iš­gy­ve­no, nie­ka­da ne­si­skun­dė, vi­sa­da ma­lo­niai, iš­di­džiai šyp­so­jo­si ir są­ži­nin­gai to­liau dir­bo sa­vo dar­bą, pa­sie­kė daug gra­žių lai­mė­ji­mų. Dir­bo Šiau­liuo­se, Klai­pė­do­je, Ope­ros teat­re, di­ri­ga­vo Dai­nų šven­tė­se, ra­šė moks­li­nius, kri­ti­nius straips­nius, ta­po pro­fe­so­riu­mi, bu­vo iš­vy­kęs į JAV, kur rin­ko me­džia­gą apie cho­rus, dai­ni­nin­kus.

A. Ar­mi­nui atė­jus dirb­ti į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, „Pa­va­sa­rio“ cho­ras su­skam­bo vi­siš­kai nau­jai. La­bai rū­pes­tin­gai at­rin­ko stu­den­tes, no­rin­čias dai­nuo­ti. Kai ku­rios vy­res­nės cho­ris­tės bu­vo nu­ste­bin­tos – dai­na­vu­sios že­miau­siu bal­su bu­vo drą­siai „pakylėtos“ į pir­muo­sius sop­ra­nus. Mums pa­ko­men­tuo­da­vo: „Taip, pla­tus dia­pa­zo­nas, bet pa­klau­sy­kit, koks tai nuo­sta­bus sop­ra­nas!“. Kar­tais at­ras­da­vo to­kių „perliukų“, kad stu­den­tės, grį­žu­sios į na­mus, sun­kiai įti­kin­da­vo ar­ti­muo­sius, jog jos – cho­ro so­lis­tės. Meist­riš­kai mo­kė­jo su­keis­ti bal­sus vie­to­mis, „apsukti“ cho­rą ir jis su­skam­bė­da­vo vi­siš­kai nau­jai. Tie gal dau­giau tech­niš­ki da­ly­kai vis tik ro­do, ko­kią Maest­ro tu­rė­jo nuo­jau­tą, su­bti­lią klau­są, o vi­sa tai tar­na­vo vie­nam tiks­lui – me­ni­niam at­li­ki­mui. Ne­pa­mir­šau Maest­ro pa­ste­bė­ji­mo, kad di­ri­gen­to šir­dis tu­ri bū­ti karš­ta, o pro­tas šal­tas...

Gau­sia­me „Pa­va­sa­rio“ cho­re dai­na­vo įvai­rių spe­cia­ly­bių (tiks­lių­jų, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų, tuo­me­ti­nės de­fek­to­lo­gi­jos, pra­di­nių kla­sių) stu­den­tės, bū­si­mo­sios pe­da­go­gės – joms tai bu­vo tik lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas. Gal stu­den­tės tuo­met ne­bu­vo taip užim­tos, nes į re­pe­ti­ci­jas, ku­rios vyk­da­vo vė­lai va­ka­re, rink­da­vo­si no­riai. Mes, va­do­vai, ap­ta­rę ki­tos re­pe­ti­ci­jos dar­bus, ne­re­tai iš­si­skirs­ty­da­vo­me apie pu­siau­nak­tį...

Su „Pa­va­sa­riu“ tuo me­tu daug kon­cer­tuo­ta įvai­rio­se Lie­tu­vos kon­cer­tų sa­lė­se, da­ly­vau­ta kon­kur­suo­se. Įsi­min­ti­na ke­lio­nė 1980 m. į Len­ki­ją, kur bu­vo su­reng­ti net 5 kon­cer­tai. Pa­me­nu, kad į kon­cer­ti­nę ke­lio­nę po Len­ki­ją vie­to­je vie­no iš cho­ro va­do­vų bu­vo pa­si­rink­ta cho­ris­tė, nes A. Ar­mi­nui bu­vo svar­biau cho­ro at­li­ki­mas. Bu­vo­me su­ta­rę, kad kū­ri­nius di­ri­guo­si­me ir akom­pa­nuo­si­me pa­si­keis­da­mi.

Cho­ro re­per­tua­ras bu­vo la­bai įvai­rus. Bū­da­mas Lie­tu­vos pa­trio­tas, A. Ar­mi­nas vis tik ne­skirs­ty­da­vo kū­ri­nių į mū­siš­kus ir ne – tie­siog rink­da­vo­si ge­rą mu­zi­ką. Net­gi ir ne­la­bai įdo­mų kū­ri­nį mo­kė­jo sa­vo pui­kia in­terp­re­ta­ci­ja pa­vers­ti pa­trauk­liu, įsi­min­ti­nu. „Pa­va­sa­ris“ sa­vo re­per­tua­re tu­rė­jo ru­sų liau­dies dai­ną, ku­rią at­li­kę emo­cin­gai, vi­sa­da su­lauk­da­vo­me bi­sų.

A. Ar­mi­nas bu­vo pui­kus cho­ri­nės mi­nia­tiū­ros meist­ras, la­bai reik­lus gar­so vo­ka­li­nei kul­tū­rai. Be­veik ne­bu­vo kon­cer­to, ku­ria­me ne­skam­bė­tų „Pa­va­sa­rio“ at­lie­ka­ma lie­tu­vių liau­dies dai­na „Kur upe­lis te­ka“ – vi­siems gir­dė­ta, la­bai ge­rai pa­žįs­ta­ma, net už­sta­lė­je trau­kia­ma. Bet kaip ji skam­bė­jo A. Ar­mi­no in­terp­re­ta­ci­jo­je! Pla­čiau­sia di­na­mi­nė ska­lė, la­bai lo­giš­ka tem­pų kai­ta. Vė­liau esu at­li­ku­si šią dai­ną su ki­tais cho­rais ir jaus­da­vau, kad be­veik nie­ko ne­ga­liu pa­keis­ti – ši­taip vis­kas iš­baig­ta.

Bu­vo be ga­lo at­si­da­vęs sa­vo dar­bui. Nes­var­bu su ko­kiu cho­ru dir­bo, ne­svar­bu ko­kiai pub­li­kai bu­vo skir­tas kon­cer­tas, vi­sur bu­vo at­sa­kin­gas – ne­te­ko gir­dė­ti, kad bus ge­rai taip, kaip yra. Paš­maikš­tau­da­mas yra pa­sa­kęs: „Ga­liu pa­mirš­ti kos­tiu­mą, kur pa­li­kau, bet na­tų tai ne...“. Vi­sur dir­bo pro­fe­sio­na­liai, vi­sur pa­sie­kė gra­žių me­ni­nių lai­mė­ji­mų. Ne­bu­vo to­kio at­ve­jo, kad ne­ga­lė­da­mas at­vyk­ti į re­pe­ti­ci­ją (va­ži­nė­jo į Šiau­lius iš Vil­niaus, kur tuo pa­čiu me­tu dir­bo su gar­siuo­ju vy­rų cho­ru „Var­pas“), ne­bū­tų pra­ne­šęs ir tiks­liai nu­sa­kęs, ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti. Vi­sa­da taip, ta­ry­tum tas dar­bas pa­ts svar­biau­sias.

1980 m. dai­nų šven­tės kon­kur­so me­tu bu­vo kū­ri­nys, ku­ris bur­tų ke­liu iš­trau­kia­mas prieš pa­si­ro­dy­mą. „Pa­va­sa­riui“ te­ko vi­sai ne­reikš­min­ga, ta­čiau pri­va­lo­ma dai­na. Ruoš­da­mi su­dė­tin­gą pro­gra­mą, be abe­jo, tai dai­nai ne­sky­rė­me daug dė­me­sio. Maest­ro la­bai su­si­jau­di­no, puo­lė mo­ky­ti sku­bo­tai, li­kus vos ke­lio­li­kai mi­nu­čių iki pa­si­ro­dy­mo. Ne­sėk­min­gai ban­džiau ra­min­ti, im­ti į sa­vo ran­kas, bet jis ne­no­rė­jo nie­kam pa­ti­kė­ti. Vi­si su­pra­to­me, kad ta dai­na gal ir ne­tu­rės di­de­lės reikš­mės, o A. Ar­mi­nui vis­kas bu­vo vie­no­dai svar­bu. Nors ir la­bai pa­si­ti­kė­da­mas va­do­vais, A. Ar­mi­nas vis dėl­to lai­kė vai­rą sa­vo ran­ko­se. Be­je, ta­me kon­kur­se ŠPI mer­gi­nų cho­ras „Pa­va­sa­ris“ ta­po lau­rea­tu, o „Var­pas“ pri­pa­žin­tas ab­so­liu­čiai ge­riau­siu!

Ge­rus di­ri­ga­vi­mo pa­grin­dus ga­vau Šiau­liuo­se pas švie­sios at­min­ties pui­kų cho­ro di­ri­gen­tą ir pe­da­go­gą Ro­ma­ną And­riuš­ke­vi­čių, o cho­ro me­no pa­slap­čių sė­miau­si iš pro­fe­so­riaus Ani­ce­to Ar­mi­no. Ga­li­ma drą­siai teig­ti – vi­si tuo me­tu stu­di­ja­vę kon­ser­va­to­ri­jo­je, mes bu­vo­me Jo mo­ki­niai, vi­si iš­si­ne­šė­me po da­le­lę Jo ta­len­to ir da­li­jo­me po vi­są Lie­tu­vą...

Ti­kiuo­si, kad A. Ar­mi­nas ypa­tin­gu me­ni­nin­ko ta­len­tu cho­ro „Pa­va­sa­ris“ da­ly­vėms ne tik su­tei­kė su­pra­ti­mą, kas yra dai­nos me­nas ir mu­zi­ka, bet ir su­tvir­ti­no jų pe­da­go­gi­nio dar­bo pa­ma­tus. Taip pat ti­kiuo­si, kad dau­ge­lis to me­to „Pa­va­sa­rio“ dai­ni­nin­kių iš reik­laus, ta­len­tin­go Maest­ro iš­mo­ko darbš­tu­mo ir at­sa­ko­my­bės.