Kunigas ir poetas Antanas Strazdas: nuo prisiminimų iki herojiškos biografijos

Redakcijos archyvo nuotr.
Dr. Dangiras MAČIULIS.
Kunigo ir poeto Antano Strazdo (1760–1833) asmenybė dažniausiai siejama su populiariausios lietuviškos religinės giesmės „Pulkim ant kelių“ autoryste ir šmaikščiomis istorijomis, kuriose tikrovė persipynusi su fantazija, o pagrindinis herojus pats poetas. Pasak poeto biografo Vytauto Vanago, A. Strazdas lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtino kaip originali asmenybė, kurią lydėjo dvasios laisvės siekis ir prisitaikymo etikos atmetimas. 1933 m. plačiai paminėta 100 metų nuo A. Strazdo mirties sukaktis. 100 metų – tai riba, kai įprastai nutrūksta taip vadinama komunikacinė atmintis, grįsta gyvais ir iš kartos į kartą perduodamais atsiminimais. Būtent žmonių atmintyje išlikusių ir iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų dėka šimtmečio bėgyje pirmiausia klostėsi šio poeto vaizdinys. Šio vaizdinio reikėjo lietuvių tautiniam judėjimui, pasakojančiam tautos istoriją apie valstietiškai lietuvių tautai tekusius išbandymus nutautinimu bei socialine priespauda ir lietuvių tautos atgimimą. Pasekime, kaip klostėsi ir buvo kuriamas pasakojimas apie poetą A. Strazdą.

Vienu pirmųjų A. Strazdo biografu tapo kunigas Jonas Katelė, kuris nuo 1872 m. iki savo mirties, daugiau kaip tris dešimtmečius, buvo Panemunėlio parapijos klebonas. Panemunėlio parapija ribojasi su Kamajų parapija, kur savo gyvenimo kelią baigė A. Strazdas, todėl J. Katelę turėjo pasiekti tarp žmonių plintantys pasakojimai apie A. Strazdą. Susižavėjęs šia asmenybe J. Katelė nusprendė kunigo ir poeto biografiją papasakoti platesniam visuomenės ratui. Lietuviškų laikraščiu tuo metu nebuvo ir lietuvių katalikų dvasininkai įprastai bendradarbiaudavo katalikiškoje lenkų spaudoje – J. Katelė į ją taip pat rašinėjo.

1877 m. liepą 30-asis Varšuvoje leidžiamame savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ numeris skaitytojus pasiekė su ant savaitraščio viršelio išspausdintu A. Strazdo portretu bei laikraštyje patalpinta J. Katelės parašyta „Pulkim ant kelių“ autoriaus biografija. J. Katelė rašė, kad žmonių atmintyje išliko labai šviesus A. Strazdo atminimas: „Nedaug iš to laiko užsiliko senelių, kurie jį žinojo ir prisimena. Jų laimingos jaunystės akimirkos siejasi su ta epocha, kai dar gyveno kun. Strazdas, rašė ir pats dainavo savo daineles. Todėl nėra jiems mielesnių pasikalbėjimų kaip apie jį. Vien tik jo prisiminimas pragiedrija jų raukšlėmis išvagotą ir gyvenimo rūpesčiais apniukusią kaktą; išblyškęs veidas parausta, visą amžiumi palenktą žmogų apgaubia jaunystės prisiminimas; kiekvienas iš jų papasakos apie jį daugybę humoro pilnų anekdotų ir pokštų, pacituos ištisas dalis jo lietuviškai liaudžiai sakytų pamokslų“.

Remdamasis žmonių prisiminimais J. Katelė aprašė A. Strazdą kaip kunigą, kuris kasdieniu gyvenimu liudijo krikščionišką meilę, kuriam buvo svetima puikybė, kuris buvo jautrus kitų vargams ir skausmams. Jis buvo charakterizuotas kaip puikus pamokslininkas, gebėjęs paprastiems žmonėms aiškiai išdėstyti evangelijos tiesas. Tiesa, buvo pridurta, kad velionis buvo stačio būdo, nepataikavo ir rėždavo tiesą į akis, todėl atsirado ir jo nekenčiančių. Šiaip ar taip J. Katelė buvo pasirengęs A. Strazdą vainikuoti, jo žodžiais tariant, trigubu garbės vainiku: kunigo, poeto ir piliečio.

Netrukus įsisiūbuos lietuvių tautinis judėjimas ir jam A. Strazdo asmenybė taps svarbi kaip savo gyvenimo pavyzdžiu įkūnijusi šio judėjimo idealus, nes jis kūrė lietuvių kalba ir tokiu būdu tarsi kovojo už lietuvių kalbos teises viešajame gyvenime. Lietuvių tautiniam judėjimui ši asmenybė buvo sektinas tvirtos tautinės laikysenos pavyzdys – kaip reikia nebijoti būti savimi – lietuviu ir ginti savo tautinę tapatybę. Aušrininkams jis buvo tarsi lietuvybės kankinys. Todėl nenuostabu, kad lietuvių tautinio judėjimo pradžią 1883 m. paženklinusios „Aušros“ leidėjai pirmaisiais šio žurnalo leidybos metais paskelbė J. Katelės parašytos A. Strazdo biografijos vertimą.

XX a. pradžioje net gimė iniciatyva pastatyti A. Strazdui paminklą. Reaguodamas į šį sumanymą Jonas Basanavičius paragino visuomenę pirmiausia pasirūpinti dvasinio paminklo statyba – išleisti jo kūrybą. 1909 m. J. Basanavičius pastebėjo, kad A. Strazdas yra vienintelis lietuvių rašytojas, kurio vaizdinys dar labai gyvas žmonių atmintyje, nors jau praėjo apie 80 metų nuo jo mirties. Tačiau reiktų suskubti visus iš lūpų lūpas perduodamus žmonių pasakojimus apie poetą bei tokiu pat būdu sklindančią jo kūrybą užrašyti. J. Basanavičius kreipėsi į visuomenę, pirmiausia į kunigus, ragindamas net smulkiausias žinias apie A. Strazdo gyvenimą rinkti, užrašyti ir siųsti jam. Atsiliepusių į paraginimą buvo ir 1911 m. J. Basanavičius Vilniuje išleido knygelę „Iš kunigo Antano Strazdo gyvenimo“, kurioje, buvo paskelbti Mykolo Riomerio, Liudvikos Didžiulienės ir kitų užrašyti pasakojimai apie poetą.

J. Basanavičių pasiekusi surinkta kukli dokumentinė medžiaga ir gausūs tarp žmonių sklindantys atsiminimai bei pasakojimai apie poetą liudijo, kad visuomenėje išties dar labai stiprūs prisiminimai apie šį kunigą ir net, galima sakyti, formavosi savotiškas jo pagarbos kultas.

M. Riomeris rinko prisiminimus apie A. Strazdą jo gimtojoje Kriaunų parapijoje apie 1910 m. Jis teigė, kad apylinkėse paplitę juokingi pasakojimai yra iš paskutinių poeto gyvenimo metų ir charakterizuoja jį kaip linksmą, tiesaus būdo, nemėgusį veidmainiavimo ir pataikavimo asmenį, kuris progai pasitaikius mėgo ir mokėjo iškrėsti linksmą pokštą. M. Riomeris pažymėjo, kad apie šį dvasininką žmonės kalba kaip apie kilniausią, atviros širdies, dorą kunigą, kuris gebėjo užjausti žmogų ir pabrėžė – kiekvienas apie jį kalbėjęs valstietis jo vardą „tarė su simpatija“.

Klausinėjami apie A. Strazdą žmonės tvirtindavo, kad jis buvo puikus pamokslininkas, žmonių nelaimėms jautrus kunigas ir jis „draugavęs kaip lygus su prastais žmonėmis“. Pasakojimai liudijo, kad jam buvo svetimas tiek dvasininkų, tiek dvarininkų luomas – antipatija buvusi abipusė. Tuo pat metu iš žmonių prisiminimų bei apie jo asmenį pasakojamų istorijų ryškėjo ir jo žmogiškosios ydos bei nusižengimai dvasininkų luomui priderančioms elgesio normoms: mėgęs išgerti, nesilaikė celibato ir net turėjo nesantuokinį sūnų, kurį pats augino ir net rengėsi „išleisti į kunigus“. Pateiksime tik kelis tuo metu J. Basanavičiaus paskelbtus žmonių pasakojimus.

Kunigai A. Strazdo nemėgo ir jo draugijos vengė. Kartą jis nekviestas atvyko į vieno kunigo vardadienį. Jam atvykus kunigai jau sėdėjo už stalo ir valgė. A. Strazdas dukart pasisveikino lietuviškai, tačiau niekas į pasveikinimą neatsakė. Tuomet jis nuėjo į kambario kampą ir ėmė sagstytis kelnes esą ruošdamasis atlikti gamtinį reikalą. Tik tada kunigai ėmė šaukti: „Ką gi čia dirbi?“. Į tai Strazdas atsakęs: „A! Tai čia žmonių esama. Gerai, kad atsiliepėte, nes aš maniau, kad tai kiaulės, jei krikščioniškai sveikinamos nieko neatsako“.

Kamajų miestelyje gyvendamas, kun. A. Strazdas turėjo augintinį, kurį norėjo leisti į kunigus. Šis vaikas buvo jo sūnus ir Strazdas to neslėpė. Tai piktino kunigus ir jie įskundė Strazdą vyskupui. Kai vyskupas lankėsi Kamajuose, pasikvietė Strazdą ir ėmė barti, o šis pasityčiodamas atsakė: „Dvasiškasis Tėve! Juk gi ir Dievas turėjo sūnų, tai ką gi jau mus žmonelius už tai bekaltinti!“

Strazdas buvo neturtingas ir vaikščiojo apiplyšusiais drabužiais. Nuvykęs į atlaidus kitoje parapijoje pasilikdavo nakvoti klebonijoje. Atsikeldavo pirmas, apsirengdavo geresniais kito, dar miegančio, kunigo rūbais ir apsiavęs svetimais „blizgančiais čebatėliais“ išvykdavo, palikdamas savo sudėvėtus drabužius.

Tokie atrodytų kontraversiški prisiminimai ne tik neaptemdė be galo šviesaus jo vaizdinio žmonių atmintyje, bet net tarsi pridavė daugiau šaunumo kunigo paveikslui. Tuo metu buvo užrašytas ir pasakojimas apie A. Strazdo palaidojimo aplinkybes. Vienas pasakotojas tvirtino, kad kunigai ir ponai nemėgo šio kunigo už tai, kad jis kalbėjo lietuviškai ir paprastus žmones šios kalbos mokė, todėl po mirties jį palaidojo nešventintoje žemėje, kur laidoti pakaruokliai. Ir tik esą vėliau, kai Kamajuose lankydamasis vyskupas sužinojo, kad garsios religinės giesmės „Pulkim ant kelių“ autoriaus kūnas guli nešventintoje žemėje, klebonui liepė nedelsiant šiuos kapus pašventinti. Tuomet esą už parapijiečių suaukotus pinigus buvo pastatyta kapinių tvora ir vartai, o vėliau ir paminklas. Skelbdamas šį pasakojimą, J. Basanavičius pateikė tik tarp žmonių sklandančią istoriją.

J. Basanavičiaus išleista knygelė apie A. Strazdą, kurioje buvo paskelbti surinkti prisiminimai ir iš lūpų į lūpas perpasakojamos istorijos, ilgam tapo pagrindiniu šaltiniu visiems, kurie vėliau imdavosi pasakoti poeto biografiją. Jei J. Basanavičius tai pateikė tik kaip žmonių liudijimus ir netvirtino, kad tai tiesa, kiti ėmė remtis šiais atsiminimais ir istorijomis kaip neabejotina tiesa. Pavyzdžiui, Juozas Gabrys 1914 m. Čikagoje leidžiamą A. Strazdo kūrybos rinktinę palydėjo poeto biografija. Šioje biografijoje jau kaip neabejotinas faktas teigta, kad poetas buvo palaidotas nešventintoje kapų žemėje kartu su pakaruokliais. Istorija apie kunigo palaidojimą nešventintoje žemėje, atkeliavusi iš žmonių pasakojimų, buvo išgalvota ir tikriausiai ne vienam jau tuomet atrodė mažai tikėtina, tačiau prigijo ir tapo visų kartojama. Nesunku paaiškinti, kodėl ji taip greitai įsišaknijo – poeto biografijos pabaiga pakaruoklių kapuose tarsi logiškai užbaigė pasakojimą apie dvasininkų ir ponų draugijoje nepritapusį, aukštesnių luomų atstumtą maištingą liaudies poetą-kunigą, kurio artimiausiais bičiuliais buvo baudžiauninkai. Liaudies herojus juk negalėjo būti palaidotas garbingai – tai tarsi prieštaravo pasakojimui apie atstumtą poetą ir net pagrįsčiau skambėjo pasakojimas, kad jis buvo palaidotas kartu su parapijos atstumtaisiais – savižudžiais, viešais nusidėjėliais ir t.t. Išties poetas amžinam poilsiui atgulė garbingoje kapinių vietoje, todėl pasakojimą ir teko papildyti epizodu apie neva vėliau pašventintas kapines.

Paskelbti faktai apie A. Strazdo gyvenimą ir pasirodančios jo kūrybos publikacijos didino jo populiarumą. Liaudies poetu laikomo A. Strazdo vaizdinys, kurį lydėjo turtinga ir anekdotinėmis istorijomis apaugusi biografija, buvo patrauklus įvairiausiems lietuvių pasaulėžiūriniams judėjimams, kurie bandė jį pristatyti kaip pirmiausia jų idėjų skleidėją ar net buvus vienu iš idėjinių pradininkų. Turint galvoje, kad žinios apie A. Strazdo gyvenimo būdą rėmėsi prisiminimais ir tarp žmonių plintančiais pasakojimais, erdvės interpretacijoms ir pageidaujamai adaptacijai netrūko – pakako tik priminti sau parankias istorijas apie poetą ir netyčia „pamiršti“ tas, kurios netiko.

Priminsime, kad ne viena žmonių atmintyje gyvuojanti istorija liudijo, kad A. Strazdas buvo paprastų žmonių švietėjas, guodėjas ir užtarėjas. Todėl nenuostabu, kad poeto biografija susidomėjo kairiosios politinės jėgos. 1916 m. būsimasis lietuvių komunistų lyderis Vincas Kapsukas paskelbė A. Strazdo biografijos ir kūrybos apžvalgai skirtą straipsnį, kuriame teigė, kad poetas buvo tikras baudžiauninkų draugas, nes pats buvo kūnu ir dvasia baudžiauninku, o ponai ir dvasinė vyresnybė jį persekiojo dėl to, kad jis „nesilenkė prieš ponus ir savo vyresnybę“ bei užjautė išnaudojamus baudžiauninkus. V. Kapsukas A. Strazdą pavertė kone proletariniu poetu, kuris negailestingai kritikavo darbo žmonių išnaudojimą.

Tuo metu katalikiška spauda akcentavo A. Strazdo krikščioniškas dorybes. Pavyzdžiui 1924 m. katalikiškos jaunimo organizacijos „Pavasaris“ žurnale jis buvo pristatomas kaip asmuo, savo gyvenimu įkūnijęs sektiną krikščioniškos artimo meilės pavyzdį, kuris „baudžiavos laikais nesišalino nuo vargdienių“, su jais dalindavosi paskutiniu duonos kąsniu. Biografijos faktai, kurie prieštaravo tapomam beveik šventojo dorybėmis paženklinto asmens portretui, liko nutylėti – tik užsiminta, kad jis „vedęs ypatingą gyvenimą“ ir dėl to esą buvo palaidotas nešventintuose kapuose. Katalikiškam jaunimui A. Strazdo asmenybę kaip pavyzdį pateikiantis pavasarininkų žurnalas net tikino: jei esą A.Strazdas gyventų dabar, tai be jokios abejonės būtų didelis katalikiškos „Pavasario“ jaunimo sąjungos draugas ir rėmėjas.

Krikščionių demokratų partijos veikėjai taip pat atsigręžė į A. Strazdo asmenybę. Partijos lyderis kun. Mykolas Krupavičius 1927 m. apžvelgdamas krikščioniškos demokratijos idėjų istoriją ir ieškodamas šių idėjų sklaidos pradininkų Lietuvoje visuomenės dėmesį pirmiausia atkreipė į kun. A. Strazdą, kuris buvo pristatytas ne tik kaip „baudžiauninkų – vergų poetas ir dainius“, bet ir kaip „nemažas socialės reikšmės veikėjas“. M. Krupavičius įrodinėjo, kad A. Strazdas kaip visuomenės veikėjas reiškėsi savo kūryba – eilėse ir dainose skelbdamas apie baudžiavinės priespaudos „sulaužytus krikščioniškus demokratiškus principus“ – lygybę, teisingumą, pamintas žmogaus teises ir tokiu būdu politiškai sąmonino valstiečius, atskleisdamas, kas išties kaltas dėl jų vargų. Skaitantiems tokius M. Krupavičiaus samprotavimus turėjo kilti tik viena mintis: jei A. Strazdas būtų gyvas, tikrai dalyvautų rinkimuose į Seimą krikščionių demokratų partiniame sąraše.

Tuo pat metu valstiečiu liaudininku esantis visuomenės veikėjas ir spaudos darbininkas Petras Ruseckas A. Strazdą pristatinėjo kaip „beveik išimtinai liaudies poetą“. Jis pabrėžė, kad A. Strazdas niekada nebuvo išsižadėjęs lietuvių kalbos – „visur ir visuomet, net su didžiausiais ponais stengėsi kalbėti lietuviškai“ – taip poetas buvo daromas kovotoju už lietuvybės idealus. Išties A. Strazdą buvo keblu pristatyti kaip XIX a. lietuvių tautinio atgimimo pranašą, todėl teko apsiriboti tvirtinimu, kad poetas buvo „didelis Lietuvos ir lietuvių mylėtojas“. P. Ruseckas pats rinko atsiminimus apie baudžiavos metą, siekdamas išryškinti šio meto žiaurumą, todėl ir A. Strazdą pristatinėjo kaip negailestingą baudžiavos kritiką, kuris regėdamas „visą didelį visuomenės, ypač valdančiųjų sluoksnių, sugedimą ir ištvirkimą“, esą suprato, kad tai ir yra viena didžiausių lietuvių tautos nelaimių priežasčių, todėl nepagailėjo aštrios kritikos pertekliuje gyvenantiems ponams ir dvasininkams.

1930 m., artėjant A. Strazdo 100-osioms mirties metinėms, pradėta plačiau kalbėti apie tai, kad reiktų monumentaliau įamžinti poeto atminimą. 1931 m. Kamajų klebonas Antanas Keraitis įkūrė komitetą, kuris ėmė rūpintis, kad miestelyje poetui būtų pastatytas paminklas ir išleisti jo raštai. Komitetas net puoselėjo viltį, jei bus surinkta pakankamai lėšų, Kamajuose pastatyti ir kunigo A. Strazdo vardo našlaičių prieglaudą.

1933 m., kai buvo minimos 100-osios mirties metinės, turbūt šalyje neliko leidinio, kuris ta proga nebūtų paskelbęs A. Strazdui skirto straipsnio. „Naujosios Romuvos“ žurnale poetui skirtą esė parašė poetas Jonas Aistis, kuris A. Strazdą įvardijo pirmuoju lietuviškos bohemos atstovu, o jo laisvą gyvenimo būdą aiškino kaip protesto formą – suprask poetas savo laikyseną laikė tiesiog sąmoningu „antausiu tų dienų bajorijai ir kunigijai, ypatingai pastarajai, kuri iš sakyklų sočiai kalbėjo liaudžiai apie krikščionišką meilę, bet pati buvo labai toli nuo skelbiamos meilės ir baudžiauninkų“. J. Aistis net kelis kartus pakartojo teiginį, kad A. Strazdas buvo palaidotas pakaruoklių kapuose.

Artėjant A. Strazdo 100-mečio mirties sukaktuvių minėjimui, ne kartą nuskambėjo teiginys, esą poetas buvo palaidotas be religinių apeigų ir nešventintoje kapų žemėje. Tačiau respektabiliame ir populiariame kultūros žurnale kelis kartus pakartotas teiginys galiausiai perpildė Kamajų parapijos klebono kantrybę, kuris neapsikentęs šio sensacingo fakto kartojimo laikraščių redakcijoms išsiuntinėjo laiškus, pridėdamas nuorašą iš parapijos mirusiųjų metrikų knygos, kuris liudijo, kad kun. A. Strazdui prieš mirtį buvo suteiktas paskutinis sakramentas ir jis kaip doras katalikas atgulė Kamajų parapijos kapuose. Savo laišką Kamajų klebonas baigė žodžiais: „Gana pramanytų anekdotų, tekalba tikri dokumentai“.

Skelbdama šį laišką valdžios laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcija pastebėjo, kad platinamas teiginys apie kunigo palaidojimą pakaruoklių kapuose yra nežinia kokiais sumetimais pagimdyta žmonių fantazija ir pasidalino abejonėmis: gal ir kiti pasakojami faktai apie poeto privatų gyvenimą yra tokie pat išgalvoti. Tokiu būdu piršta mintis, kad pasakojimai, kuriuose ryškėjo poeto žmogiškos silpnybės, gali būti tik žmonių fantazijos vaisius, tad gal nereiktų jų ir prisiminti.

Valdžioje esantys tautininkai stengėsi A. Strazdą pateikti kaip tautinį veikėją ir kovotoją už lietuvybę – teigiant esą jis „kėlęs balsą“ ne tik prieš socialinę neteisybę, bet ir nutautėjimą. Populiarus ir visuotinai kaip tikras lietuvių liaudies poetas pripažintas A. Strazdas buvo labai patrauklus valdžioje esantiems politikams, kurie skelbėsi esą vieninteliai tikri lietuvybės puoselėtojai ir gynėjai. Tuo metu valdžios puoselėtas Vytauto Didžiojo kultas paveikė ir A. Strazdo vaizdinį. Teigta, kad po Vytauto Didžiojo mirties didinga jo laikų dvasia niekur nedingo, o liko gyva ir reiškėsi liaudies dainose ir giesmėse, o A. Strazdas ją išreiškęs savo kūryba, todėl ir esąs pats lietuviškiausias kūrėjas ir artimiausias lietuviams dainius. Be to, jis buvo vaizduojamas kaip kovotojas su sulenkėjusiais ponais ir net buvo pristatomas kaip „lietuvis sukilėlis, ruošiąs lietuvišką revoliuciją ponams“.

A. Strazdas buvo spraudžiamas į tautinio herojaus vaidmenį, o herojus juk negalėjo turėti didelių ydų ir žmogiškųjų silpnybių. Toks požiūris skatino arba pamiršti dviprasmiškas ir nepalankias istorijas (celibato nesilaikymą, nesantuokinį sūnų ir t.t.), arba bent jau rasti ir visuomenei pateikti tokio herojaus elgesio paaiškinimą ar pateisinimą. Todėl „Lietuvos aidas“ ir bandė A. Strazdą pristatyti kaip vėluojančio lietuviškojo Renesanso žmogų, kuris nors ir nestokojo žmogiškų silpnybių ir net buvo „tam tikra prasme cinikas, palaidus“, bet tai esą tiesiog būdinga Renesanso žmonėms. Pabrėžta, kad poetas buvo giliai tikintis žmogus ir tai geriausiai įrodo jo sukurta giesmė „Pulkim ant kelių“, kurioje, kaip teigta, „atsispindi lietuvio siela, jo troškimai ir jo vargai“. Tiesa, pripažinta, kad poetas greta religinių giesmių ir „nuoširdžiausios poezijos“ buvo parašęs „ir blevyzgų“, tačiau toks moralinis laisvumas esą tik Renesanso žmonėms būdingas bruožas ir poeto nuopelnų tai nemenkina. Su valdžiai artimai susijusios jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ spauda A. Strazdą teisino kitaip: esą kunigo celibato nesilaikymo, suprantama, pateisinti negalima, bet yra aplinkybių, kurios jo kaltę, kaip teigta, „kiek sumažina“ – poetą buvo tiesiog užvaldžiusi Švietimo amžiaus volteriška dvasia.

Katalikiška spauda linko nutylėti visas poetą lydinčias istorijas, apsiribodama jo charakterizavimu kaip „originalaus tipo“ ar „labai reto, net keisto būdo žmogus“ ir pabrėždama, kad jis buvo giliai tikintis ir religingas žmogus. Pavyzdžiui, katalikiškame žurnale vaikams A. Strazdas buvo apibūdintas kaip „geros širdies ir tiesios kalbos žmogus“, kuris nekentė pataikavimo ir veidmainystės, mėgo pajuokauti ir „negerus žmonių sumanymus ar norus skaudžiai pašiepti“, o po mirties „paliko tiktai gražų gero žmogaus atminimą su giesmėmis ir dainomis“. Jei spaudoje ir pripažinta, kad A. Strazdas buvo juokdariu ir jo juokai kartais svyravo ant padorumo ribos, visa tai aiškinta ne poeto lengvabūdiškumu, o jo nuoseklia pasaulėžiūrine laikysena, nes jis savo misija laikė linksminti „biedną žmogų“, o tai darė šaipydamasis iš ponų ydų.

Po to, kai Kamajų klebonas paskelbė išrašą iš mirties metrikų knygos spaudoje, imta drąsiai piktintis, kad minint A. Strazdo mirties sukaktį dėmesys nukrypsta ne į poeto nuopelnų išryškinimą, bet į sensacingus jo biografijos faktus – esą kodėl apie „vargingąjį kunigėlį, apie tą nuoširdžiausią tautos sūnų“ skleidžiamos melagingos žinios. Raginta vadovautis principu: apie mirusįjį arba gerai, arba nieko. Ir pridurta: o jei ir turėjo A. Strazdas kažkokių ydų, tai kultūringiau būtų tai į dienos šviesą nevilkti. Nesunku paaiškinti, kodėl po mirties metrikų išrašo paskelbimo taip drąsiai stota ginti poeto, nes mirtis priėmus paskutinį sakramentą ir palaidojamas katalikiškuose kapuose liudijo, kad viešu nusidėjėlių A. Strazdas išties nebuvo.

Apie A. Strazdo kontraversišką elgesį išlikę pasakojimai traukė bulvarinę spaudą, kuri jubiliejaus proga ne kartą priminė jam priskiriamus pikantiškus biografijos faktus, kurie nesiderino su dvasininkų luomui priklausančio asmens laikysena. Katalikiška spauda į tai reagavo pasipiktinimu, kurį lydėjo pastebėjimas: gerai padarė Panevėžio vyskupas, leisdamas komitetui rinkti aukas Strazdelio paminklui, bet įsakęs nerinkti ir neskelbti apie jį anekdotų. Taigi būta sumanymo surinkti žmonių pasakojamas istorijas, tačiau vyskupas Kazimieras Paltarokas „patarė“ to nedaryti. Kunigo ir poeto vaizdinį siekta „išvaduoti“ nuo lydinčių dviprasmiškų ir nepageidautinų atsiminimų. Pridursime, kad tuo metu amžininkai tvirtino, kad apylinkėse, kur gyveno A. Strazdas, dar pasakojami apie jį prisiminimai ir istorijos.

1933 m. spalio 8 d. Kamajuose buvo iškilmingai atidengtas A. Strazdui pastatytas paminklas. Iškilmėse dalyvavo katalikiškos organizacijos, katalikų visuomenės veikėjai, atvyko valdžios atstovai. Tačiau aukštųjų Bažnyčios dvasininkų iškilmėse nebuvo. Peršasi mintis, kad tai nebuvo atsitiktinumas, o liudijo dvasinės vyresnybės norą vis dėlto išlaikyti tam tikrą distanciją su kontraversiška poeto asmenybe, kurios pusiau legendinė biografija buvo tolima pasakojimui apie šventąjį. Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia norėjo jo išsižadėti ar ketino pamiršti.

A. Strazdo vaizdinys buvo reikalingas ir parankus Bažnyčiai, kad šio poeto pavyzdžiu ji galėtų priminti, kad dvasininkai suvaidino ypač svarbų vaidmenį ginant ir stiprinant lietuvišką tapatybę. Bažnyčia tai norėjo priminti ne tik visuomenei, bet ir A. Smetonos valdžiai, iš kurios reguliariai sulaukdavo priekaištų, esą, Bažnyčiai lietuvybė rūpi mažai. Lietuvių tautinio atgimimo XIX a. pradžią buvo įprasta sieti su laikraščio „Auszra“ leidybos pradžia 1883 m. – praėjus 50 metų po A. Strazdo mirties. Tuo metu už lietuvybę kovojančio A. Strazdo vaizdinys buvo parankus teigti, kad katalikų dvasininkai dar iki simbolinės lietuvių tautinio atgimimo pradžios neretai buvo vieninteliais, kurie gynė lietuviškumą. Trumpai tariant, toks „volteriškos dvasios“ herojus, kaip A. Strazdas, buvo reikalingas pabrėžti išskirtinius Bažnyčios nuopelnus ginant lietuvišką tapatybę ir kuriant lietuvių kultūrą.

1933 m., per vienerius metus, apie A. Strazdą turbūt buvo parašyta daugiau nei per visą šimtmetį po mirties. Pasakojantys apie poetą įprastai rėmėsi žmonių atmintyje likusiomis istorijomis, kur realybė pynėsi su išgalvotais faktais. Žvelgdamas į šiuos jubiliejiniais metais pasirodančius rašinius, Juozas Mikulevičius pastebėjo: „Perskaitai anuos rašinius, pasiklausai apie seniai mirusįjį pasakojimų, patrauki pečiais, nes nežinai kuo tikėti ir ko netikėti. Legenda. Antanas Strazdas mūsų tautai virto legenda, audžiama pagal tikrai žinomą jo gyvenimo škicą, o ir šis toks blankus, toks neaiškus“.

A. Strazdas buvo verčiamas legendiniu kovotoju už lietuvybę, kuris į šią kovą stojo vienas ir dar tuo metu, kai niekas to nedarė, kuris, nežiūrint visos jį supusios nutautinančios aplinkos, ne tik nesulenkėjo, bet ir kitus savo pavyzdžiu drąsino likti savimi – lietuviu. 1936 m. pasirodžiusioje Antano Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ A. Strazdas buvo įtrauktas į XIX a. lietuvių tautinio atgimimo veikėjų gretas. Tautos istorijos pasakotojams jis buvo parankus herojus, nuo kurio buvo galima pradėti pasakojimą apie tai, kaip dėka paprastų valstiečių išsaugotos lietuvių kalbos ir tautos dvasios prasidėjo lietuvių tautos atgimimas, o vėliau atgimė ir Lietuvos valstybė.

Tokį herojišką poeto vaizdinį regime Juozo Petrulio dramoje „Prieš srovę“, kurios premjera 1936 m. sausį įvyko Valstybės teatre. Rašydamas dramą, J. Petrulis rėmėsi išlikusiais atsiminimais ir istorijomis apie poetą. Tačiau siužeto konstravimui pasirinko tik tuos pasakojimus, kurie liudijo, kad herojus žmogiškųjų silpnybių neturėjo, celibato nelaužė, mylėjo lietuvių kalbą ir valstiečius bei buvo perpildytas krikščioniška meile artimui, o jei kam tos meilės ir stokojo – tai tik baudžiauninkus išnaudojantiems ponams ir krikščioniškomis dorybėmis nepasižymintiems dvasininkams. A. Strazdas tapo panašus į šventąjį, kuriam nesvetimi pokštai, tačiau ir tai tik įrankis kovai su blogiu. Poetas vaizduotas nebijantis eiti prieš srovę tam, kad liktu savimi – lietuviu. Ši drama buvo pasakojimu apie tai, kaip niūriausiu baudžiavos epochos metu gimsta tai, kas vėliau virs lietuvių tautiniu judėjimu. A. Strazdas nujaučia būsimą atgimimą ir miršta su viltimi, kad, jo žodžiais, ateis laikai kai „vargšai mužikėliai ir mūsų šalelė sulauks laisvės“. Toks pats poeto vaizdinys ir tais pačiais metais pasirodžiusiame Kazio Plačenio romane „Pulkim ant kelių“.

Kodėl niekas 1933 m. nebebandė rinkti žmonių atsiminimų ir pasakojimų apie A. Strazdą, kai buvo minimas jo mirties šimtmetis? Panašu, kad niekam šių liudijimų nebereikėjo, nes ir valdžia, ir Bažnyčia norėjo, kad A. Strazdas būtų herojinė su nušlifuotais trūkumais asmenybė, kuri gali turėti ir vieną kitą žmogišką silpnybę, tačiau geriau būtų to neprisiminti.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Klaipėdos universiteto tiriamąjį projektą „Išgyventoji istorija“ Lietuvoje tarpukariu: tarp pasakojimų apie patirtis ir atminties politikos“. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT) pagal mokslininkų grupių priemonę, sutarties nr. S-MIP-19-40.