Naujausios
Remdamasis mokslo tyrinėjimais religijotyros centro vadovas kultūrologijos daktaras Nikolajjus Šabūrovas, kalbėdamas apie Kristų pažymi, jog toks žmogus tikrai prieš 2000 metų gyveno Palestinos teritorijoje. Jo vardą mini krikščionybės oponentai – filosofai, žydų istorikas Josifas Flavijus, imperatorius Julianas.
I a. pradžioje Judėjoje atsirado naujų, tarpusavyje kovojančių religinių ir visuomeninių judėjimų tokių kaip fariziejai, sadukėjai, esėjai, kurie buvo politinių partijų prototipai. Religija ir politika buvo neatsiejami. Vienas iš to laikotarpio veikėjų buvo Kristus. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Kristus pirmiausia buvo socialinis kritikas ir reformatorius (Шабуров, 2014).
Kaip iš tiesų atrodė Kristus, jei jam esant gyvam, galbūt niekas jo nenutapė? Vaizduojamojo meno atstovai su panašiu klausimu yra susidūrę ir anksčiau, pavyzdžiui, kurdami Homero įvaizdį. Homero vaizdavimą Senovės Graikijoje yra nagrinėjęs vokiečių menotyrininkas Germanas Hafneris. Autorius pažymi, kai V a. pr. Kr. graikams parūpo turėti Homero atvaizdą, savaime suprantama, apie jo išvaizdą jau nebuvo jokių autentiškų žinių. Kad Homero būta aklo, spręsta iš himno Opolonui, kur buvo minimas „aklas žmogus iš Chijo salos“ ir iš „Odisėjos“, kur figūravo aklas dainius Demodokas (Hafneris, 1987). Graikams nebuvo sudėtinga sukurti didžiojo dainiaus paveikslą, nes jiems buvo artimas ir gerai žinomas seno graikų vyro tipažas. Regis, nesunku būtų įsivaizduoti ir 33 metų izraelitą gyvenantį dykumų rajone.
Šiandien mes turime Kristaus įvaizdį, kuris bažnytiniame mene yra įgijęs ikonos statusą ir yra tiražuojamas maldynuose bei bažnytiniuose žurnaluose.
Prie Kristaus įvaizdžio sugrįžtama kritikuojant „Mormonų knygos“ tekstą ir mormonų vaizduojamąjį meną. Klarko Goble, straipsnyje “Mormonų meno problema” ir gausiuose šio straipsnio komentaruose. Kalbėdamas apie Kristaus įvaizdį, autorius įžvelgia net rasizmo požymių. Straipsnyje pažymima, kad žmonės geriau įsimena iliustracijas, o ne Mormono knygos tekstą. Šiuo atveju dėl iškraipymo mūsų kultūroje, kaip teigia autorius, išlieka nelemtas praeities rasizmas. Balta anglosaksų ar skandinavų išvaizda yra privilegijuota ir subtiliai traktuojama kaip didesnė vertė.
Vis dėlto vėl vaizduojami Palestinos žydai kaip baltieji šiaurės europiečiai. Tai ne tik iškreipia tikrąją istoriją, bet ir vėl netyčia stumia į mūsų praeities rasizmą. Lyg didesnė vertė skatinama balta odos spalva (Goble, 2017). Pripažįstama, kad dauguma šiuolaikinių žydų, yra kilę iš Šiaurės Europos, ypač vokiečių protėvių, o žydai Palestinoje prieš jų Europos imigraciją atrodė labiau panašesni į palestiniečius.
Prieš keletą metų Popular Mechanics – populiariojo mokslo ir technologijų žurnale, remiantis kriminaline kaulų rekonstrukcija, buvo pateikas vienas iš variantų, kokia galėjo būti to laikmečio Kristaus išvaizda.
Numanoma to laikmečio Kristaus išvaizda
Vis dėlto Kristus beveik visada vaizduojamas kaip šiaurės europietis. Jis buvo Palestinos žydas, dirbęs rankomis, o vėliau tapęs keliaujančiu pamokslininku, praleidęs nemažą laiko dalį lauke. Mintis, kad jo oda buvo balta, neturi prasmės, net jei Dievas jam kažkaip suteikė švedų genus (Goble, 2017).
Kanteburio archivyskupas, anglikonų bažnyčios lyderis Džastinas Velbis (Justin Welby) interviu “BBS Today” pažymėjo, kad Jėzus buvo iš Artimųjų Rytų ir nebuvo baltaodis, tai mes turėtume atsiminti (Spary, 2020).
Būta ir kraštutinių nuomonių. Antai, atyvistas ir kovotojas prieš rasizmą pastorius Šonas Kingas (Shoun King) ragino nugriauti Europoje Kristaus skulptūras. Jo nuomone, baltaodis Kristus – baltaodžių rasės pranašumo atspindys. Reaguojant į tokią nuomonę, daugelis nurodė, kad kiekviena tauta vaizduoja Kristų panašų į savo tėvynainius.
Jodaodis Kristus
Tad nenuostabu, kad šiuolaikiniai dailininkai, esant reikalui, Kristų vaizduoja kaip juodaodį. Tai patvirtina ir kai kurie projektai. Praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje Mafa krikščionys Šiaurės Kamerūne panoro turėti Šventojo Rašto iliustracijų, su savo kultūriniu atgarsiu. Padedant prancūzų misionieriams Naujojo Testamento scenas parinko ir numatė vietiniai kaimo žmonės, pagal kuriuos buvo nupiešti eskizai. Eskizus fotografavo ir galiausiai pagal juos prancūzų dailininkai nutapė 63 paveikslus, kurie buvo įvardinti bendru pavadinimu „Jesus Mafa“, taip vadinosi ir tuo laiku pradėtas projektas.
Šis projektas, skirtas Šventosios savaitės (savaitė pries Šv. Velykas) įvykių iliustravimui. Projekte dalyvavę prancūzų dailininkai savo paveiksluose pavaizdavo minėtos savaites įvykius, aprašomus Šventajame rašte. Šventajame rašte minimas prekeivių išvarymas iš šventyklos, o šiame kultūriniame kontekste paveiksluose šis epizodas vaizduojamas molinių afrikietiškų statinių fone. Kristus raudonu apsiaustu ir bizūnu rankose išvaro prekeivius, sėdinčius ant rausvos molėtos žemės, iš tradicinio afrikiečių turgaus.
Paskutinėje vakarienėje – visi apaštalai, kaip ir Kristus, kuris visuose paveiksluose išsiskiria raudona skraiste, juodaodžiai. Kituose šio projekto paveiksluose Marija – Kristaus motina – vaizduojama kaip juodaodė gražuolė. Buvo tikimasi, kad šie menininkų sukurti paveikslai padės geriau suvokti ir apmąstyti Kristaus aistrą ir jo aukojamą meilę visoms pasaulio etninėms grupėms. Iki šiol 83 šalyse buvo išplatinta daugiau nei 6 milijonai minėtų iliustracijų egzempliorių.
Ši kultūriškai kontekstuali paveikslų serija susilaukė gero įvertinimo tiek iš krikščionių, tiek ir iš nekrikščionių. Įdomu tai, kad šioje paveikslų galerijoje nepateikiamos dailininkų pavardės, o visi darbai ivardijami projekto Jesus Mafa vardu. Paveiksle „Aklagimio gydymas“ Kristus – jaunas, trumpais garbanotais plaukais juodaodis, ant nuogo kūno užsimetęs skaisčiai raudoną apsiaustą. Kristus palinkęs prie sėdinčio juodaodžio tautiečio su ilga stora lazda pusnuogio neregio, su tikėjimu ir viltimi veide laukiančio stebuklo. Čia Kristus dar nepalietęs neregio akių, tik ištiesęs prie jų grakščią, ilgapirštę ranką. Gal jam ir nereikės jų paliesti, nes Kristus vienam iš išgydytų neregių yra pasakęs, kad šį išgydęs ne jis, o paties neregio tikėjimas. Už dviejų paveikslo figūrų nugarų driekiasi afrikiečių kaimo ne kampuoti, o apskriti būstai su šiaudiniais stogais. Paveikslas gana įtaigus, nors ir neįprastas mūsų akiai (Gudonis, 2008).
Tokios suprantamos, artimos vietos kultūrai iliustracijos yra didžiulė pagalba skleidžiantiems krikščioniškąjį tikėjimą misionieriams. Pateiktas vaizdas vietinius, neretai neraštingus gyventojus veikia kur kas įtaigiau negu žodis.
Krikščionybė, kaip ir kitos monoteistinės religijos – žydų ir musulmonų, tiki vieną Dievą ir skelbia, kad Dievas yra tobula dvasinė, transcendentinė, visaapimanti būtis, neturinti nei formos, nei kontūro, tad jos pavaizduoti neįmanoma. Krikščionybėje Dievas tapo žmogumi – Jėzumi Kristumi, kuris, kaip sako šv. Jono evangelija: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6).
Pirmosios krikščionių kartos pragyveno be Dievo atvaizdo. Pirmieji krikščioniški atvaizdai pasirodė apie 230 metus. Juose Dievas buvo vaizduojamas per simbolius, netiesioginius ženklus, apibrėžiant Dievo žodį, jo veikimą, artumą ir šlovę (bernardinai.lt, 2013). Tačiau laikui bėgant galbūt žmonėms norėjosi turėti konkretų kūniškąjį Kristaus atvaizdą. Nors yra versijų, kad Išganytojo paveikslas buvo sukurta ne tik Jėzaus laikais, bet ir Jo noru. Kuo remtasi kuriant Kūrėjo ir Kristaus portretus? Greičiausiai pirmieji krikščionių menininkai dar slėpdamiesi katakombose vadovavosi Šventojo Rašto Pradžios knyga, kurioje Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą…(Pr 1, 27). Todėl suprantama, kad menininkai vaizdavo Dievą žmogaus pavidalu.
Kristaus atvaizdai Drobulėse
Dr. Sigita Maslauskaitė, nagrinėjusi Kristaus atvaizdo klausimą, pažymi, kad IV a. pasirodęs pirmojo Bažnyčios istoriko Euzebijaus iš Cezarėjos pasakojimas, randamas jo raštuose, teigia, jog sunkiai susirgęs karalius Abgaras, gyvenęs Kristaus laikais, siunčia dailininką (arba tarną, pasak kitos versijos) atvežti Kristaus atvaizdą.
Dailininkui nesiseka nupiešti sutikto Kristaus veido, tad Kristus, jo pagailėjęs, paima drobulę ir joje įspaudžia savo veidą. Dailininkas grįžta pas pasveikusį ir atsivertusį karalių, kuris šią drobę išstato viešai pagerbti.
Rytų bažnyčiai šis pasakojimas labai svarbus, kadangi taip buvo norima atskirti krikščionišką kažkada egzistavusio asmens atvaizdą nuo niekada neegzistavusių pagoniškų dievų. Antra, stebuklinga Kristaus veido reprodukcija neleido jo gretinti su „žmogaus rankų sukurtais dievais“. Tai Apaštalų darbuose teigia šv. Paulius.
Trečia, Kristus tarsi pats norėjęs palikti savo atvaizdą. Bažnyčioje atvaizdas drobulėje tampa idealiu archetipu, pristatančiu ikonos modelį, o Romoje jis tampa Kristaus kančios antrine relikvija, nes Kristus nepaliko jokių materialių relikvijų (Maslauskaitė, 2013). Yra kelios tokios relikvijos su Kristaus atvaizdo atspaudais drobėje (Turino, Veronikos drobulės).
Šventoji Drobulė (arba Turino Drobulė), senovinis įkapių audeklas, į kurį, kaip teigia tradicija, buvo suvyniotas ant kryžiaus mirusio Jėzaus Kristaus kūnas, tapusi pasaulio piligrimų traukos centru. Drobulė yra nuolatinėje saugojimo vietoje Turino miesto katedroje, šiaurinėje Italijoje. Nors pirmieji moksliniai tyrimai ir nepatvirtino, jog šis radinys priklauso Kristaus laikmečiui, tačiau vėlesniais tyrimais nustatyta, kad Drobulės audekle rastų žiedadulkių pavyzdžiai yra iš augalų, randamų Palestinos regione, o audinio raštas yra būdingas tam istorijos laikui, kuriame gyveno Kristus.
Testai patvirtino, kad audekle išlikusios geležies oksido žymės galėjo ženklinti išdžiūvusį kraują, nes Drobulėje atsispindėjusiame atvaizde parodomos ir nukankinto asmens žaizdų kraujo dėmės (Buika, 2010). Galima garyti prielaidą, kad minėtų drobulių atvaizdai buvo perkelti į ankstyvąsias ikonas, bareljefus ir skulptūras. Tai rodo ir nekintantis tradicinis charakteringas pailgo veido ovalo, tiesa nosimi, ilgais plaukais, nedidele barzdele suaugusio vyro atvaizdas. Bizantijos mene yra ir visų išsaugotų, Kristui priskiriamų, simbolių šaknys. Bet kuriame atvaizde tradiciškai iš abiejų galvos pusių išdėstytos raidės – žodžiu išreiškiančios Jo asmenį – Jėzus Kristus „IC XC“ (Kristus – gr. Pateptasis, Dievo pasiuntinys). Taip pat tradiciškai aplink galvą yra nimbas – apskritimas, dažniausiai aukso spalvos, – simbolinė iš Jo einančios amžinosios šviesos išraiška, todėl ir turi apvalią (be pradžios ir pabaigos) formą.
Kristaus įvaizdį Europoje formavo ir iki šiol formuoja ir stiprina bažnytinis (sakralinis) menas. Kristaus atvaizdus randame ranka rašytose ir iliustruotose Biblijose, psalmynuose, maldynuose, enciklopedijose bei skulptūrose, mozaikose, paveiksluose išlikusiose Europos seniausiose bažnyčiose bei sarkofaguose pradedant IV amžiumi.
Kristaus įvaizdis Europos dailėje
Kristaus įvaizdį kūrė europiečiai menininkai, kurie įsivaizdavo Kristų pagal savo ir savo aplinkos žmonių išvaizdą. Reikalinga buvo ir veidų įvairovė – Kristaus bendraminčiai, vėliau tapę apaštalais ir religijos propoguotojais, dar vėliau pripažintais šventaisiais. Reikėjo ir minios, klausančios mesijo, veidų įvairovės. Siužetiniuose paveiksluose buvo reikalingas peizažas. Dažnai tapytojai pateikdavo savo šaliai būdingą peizažą, arcitektūrą. Hansas Sebaldas Behamas ( Hans Sebald Beham 1500–1550) piešinyje „Kristus gydo neregį“, akląjį pavaizdavo sėdintį prie, būdingo Vokietijai, gotikos stiliaus bažnyčios. Ar jo tautietis Matijas Gerungas (Matthias Gerung, 1500–1570) to paties siužeto paveiksle neregį pavaizdavo sėdintį prie smailiastogių pastatų, Flamandų tapytojas Hansas Džordansas (Hans Jordans,1595–1643) paveiksle „Miško upės peizažas su Angelu ir su Kristumi, gydančiu neregį“, kur Biblijos personažai vaizduojami turtingame vešlia žaluma kraštovaizdyje.
Dauguma dailininkų siužetiniuose paveiksluose Kristų ir jo aplinkos žmones vaizduoja basus, nors Šventojoje žemėje tai neįmanoma dėl įkaitusios žemės. Viduramžių ar Renesanso menininkai Kristų ir jo bendraminčius vaizdavo dailininkų laikmečio rūbais. Suprantama, kad tapytojai nėra istorikai, nors ir čia galime rasti pozitynių išimčių.
Tokia išimtimi buvo prancūzų tapytojas Žakas (vėliau vadinamas Džeimsu) Josefas Tiso (Jacques Joseph Tissot, 1836 – 1902), kuris norėdamas geriau kuo tiksliau pavaizduoti Biblijos siužetus, 1886,1889 ir 1896 metais išvyko į Vidurinius Rytus, norėdamas atlikti kraštovaizdžio ir žmonių tyrimus. Jo sukurta 365 iliustracijų serija, vaizduojanti Kristaus gyvenimą, susilaukė palankaus meno kritikų įvertinimo, nes autentiškas kraštovaizdis, architektūra, apranga, to krašto žmonių tipažai atitiko aplinką, kurioje kažkada gyveno Kristus, nors jo įvaizdis, išskyrus įdegusį veidą, nesiskyrė nuo bendrai Europos dailininkų priimtojo įvaizdžio.
Kristaus įvaizdį formavo ir įtvirtino iliustracijos Biblijoje, kurias dažniausiai iliustravo Europos menininkai. Biblijas ir Evangelijas iliustravo vokiečių dailininkai Matijas Gerungas (Matthias Gerung, 1500–1570), Valerius Herbergeris (Valerius Herberger, 1562–1627), Johanas Kristopas Veigelis (Johann Christoph Weigel, 1654–1725), Julius Šnor von Karolsfeldas (Julius Schnorr Carolsfeld, 1794–1872); italas Bernardino Paseris (Bernardino Passeri, 1540–1596); olandas Kasparas Luikenas (Caspar Luiken, 1672–1708); prancūzai Aleksandras Bida, (Alexandre Bida, 1813–1895), jau minėtas Žakas Josefas Tiso (Jacques Joseph Tissot, 1836 – 1902) ir kiti vaizdavę Kristų europietišku veidu. Tik XVII a. egiptiečių tapytojas Ilijas Basimas Khuris Bazis Rahibas (Ilijias Basim Khuri Bazzi Rahib) piešė Kristų ir aplinkos žmones nors ir europietiškais, tačiau tamsesniais, įdegusiais veidais.
Šviesiu, europietišku veidu Kristų tapė ispanų tapytojas El Grekas (El Greco, 1541–1614); flamandai Davidas Vinkbunsas (David Vinckboons, 1576–1633), J. Kornelis Drochlotas (Joost Cornelisz Droochloot, 1586–1666); olandas Renbrantas (Rembrandt van Rijn, 1606–1669); italai Ozario Feraris (Ozario Ferrari, 1605–1657), Sebastianas Riči (Sebastiano Ricci, 1659–1734), Giandomeniko Tiepolas (Giandomenico Tiepolo, 1727–1804), austras Fransas Kristopas Janekas (Franz Christoph Janneck, 1703–1761), britas Bendžaminas Vestas (Benjamin West, 1725–1805) ir kiti žymūs dailininkai.
Šiandien, kaip minėjome, Kristaus atvaizdus randame ranka rašytose ir miniatiūromis iliustruotose Biblijose, Psalmynuose, maldynuose, enciklopedijose, skulptūrose, mozaikose, paveiksluose, išlikusiose Europos seniausiose bažnyčiose, bei sarkofaguose pradedant IV amžiumi. Jėzaus Kristaus atvaizdai sudaro reikšmingą sakralinio meno paveldo dalį.
