Katalogas apie Lietuvos geležinkelius ir stotis

P. Kaminsko katalogo „Geležinkelio stotys Lietuvoje 1879–1945“ viršelis.
Neseniai išleistas šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko sudarytas katalogas „Geležinkelio stotys Lietuvoje 1879–1945“. Jo sudarytojas pratarmėje rašo: „Leidinys skirtas Lietuvos geležinkelio stočių fotovaizdų paveldui įamžinti. Jame iš įvairių šaltinių surinktos ir pavardžių ar pavadinimų abėcėlės tvarka pateiktos 232 geležinkelio stočių fotografijos nuo 1879 iki 1945 metų. Po kiekviena fotografija yra trumpas aprašymas: vietovė, fotografas, data, fotografijos savininkas. Leidinio pabaigoje pateiktos pavardžių ir vietovardžių rodyklė“. Tai naudingas, gausiai iliustruotas leidinys, skirtas visiems besidomintiems Lietuvos geležinkelių istorija, padedantis susipažinti su ikonografine medžiaga apie šalies geležinkelius ir jų stotis.

Lietuvos geležinkeliai ir stotys

Pirmoji geležinkelio linija Lietuvoje Turmantas–Vilnius–Marcinkonys su atšaka Lentvaris–Kaunas–Kybartai (Virbalis) pradėta statyti prieš daugiau kaip 160 metų – 1859-ųjų kovo pabaigoje. Ši linija buvo carinės Rusijos geležinkelio linijos Sankt Peterburgas–Varšuva dalis. Tiesiant pirmąjį geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva (pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį, Varėną, atšaka pro Kauną į Kybartus) pastatytos pirmosios geležinkelio stotys, iškasti pirmieji Rusijos imperijoje geležinkelio tuneliai (Panerių – 430 m ir Kauno – 1820 m ilgio). Pirmasis traukinys vadinamuoju inauguraciniu reisu Daugpilis–Vilnius važiavo 1860 m. rugsėjo 17 d. (pagal senąjį kalendorių – rugsėjo 4 d.). Eismas iki Kauno šiuo geležinkeliu pradėtas 1861 m., kitoje dalyje 1862 m.

Pirmoji (laikinoji) Kauno viešo geležinkelio stotis buvo atidaryta 1861 m. balandžio 11 d., kai Kauno-Virbalio šaka pradėjo kursuoti traukiniai. Dabartinės Kauno geležinkelio stoties veiklos pradžia galima laikyti 1862 m., kai buvo atidarytas eismas Kauno geležinkelio tiltu.

1863 m. iš visų Lietuvos geležinkelio stočių buvo išsiųsta 72 100 t ir gauta 79 400 t krovinių. 1871-1874 metais per Mažeikius, Šiaulius, Radviliškį, Kaišiadoris, Naująją Vilnią nutiesta Liepojos–Romnų geležinkelio linija.

Nutiesus Liepojos–Kaišiadorių geležinkelio liniją, prieš 150 metų, 1871 m. atidaryta Šiaulių geležinkelio stotis, nuo 1877 m. Liepojos–Romnų geležinkelio Kuršėnų IV klasės stotis. Paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę, jau 1919 m. liepos 6 d. buvo paleistas pirmasis traukinys iš Kaišiadorių į Radviliškį. Atsikūrusi Lietuvos Respublika ėmėsi senojo, Rusijos imperijos laikų, geležinkelių tinklo renovacijos ir naujo, jau Lietuvos Respublikos, geležinkelių tinklo sukūrimo. Buvo tiesiami nauji geležinkelio keliai, statomos stotys.

1916 m. vokiečių kariuomenė strateginiais tikslais nutiesė siaurąjį geležinkelį Gubernija (Šiauliai)–Pasvalys bei Joniškėlis-Žeimelis. Vokiečių įpusėta Gubernijos–Pasvalio linija 1920–1922 metais pratęsta iki Biržų ir nutiesta Petrašiūnų bei Linkuvos atšaka, atstatytas Joniškėlio–Žeimelio ruožas. 1938 m. nutiestas Panevėžio-Joniškėlio ruožas sujungė Šiaulių–Biržų siaurąjį geležinkelį su Švenčionėlių ir Panevėžio ruožu. 1939 m. bendras Lietuvos siaurojo geležinkelio tinklų ilgis sudarė 467 kilometrus. Iki sovietų okupacijos siaurukas šalyje buvo plačiai naudojamas ir dirbo pelningai.

Amžininkai prisimena, kad rytais ir vakarais važiuodavo ekspresai, kursuodavo pirmosios ir antrosios klasės keleiviniai traukiniai, krovininiai vagonai. Pradžioje vagonus traukdavo maži garvežiukai, nuo 1939 metų – galingesni.

Siaurasis geležinkelis, jungęs Šiaulius su Biržais, keliams pavasarį ir rudenį pažliugus, sudarydavo galimybę gana patogiai susisiekti su aplinkiniais rajonais ir miesteliais. Bilietas nuo Pakruojo iki Šiaulių trečiąja klase kainavo 3 litus 60 centų.

Kai kuriuose siauruko ruožuose keleivius vežiodavo ir automatrisos. Tai vienas ar du vagonai su vidaus degimo varikliais. 1941 m. tarp Šiaulių ir Gubernijos stočių kursavo automatrisa, kurioje buvo 36 keleivių vietos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dar buvo nutiestas 35 kilometrų Joniškėlio-Žeimelio siauruko ruožas, pastatytas tiltas per Mūšą.

1952 m. siauruoju geležinkeliu prekiniai ir keleiviniai traukiniai kursavo tarp Šiaulių ir Gubernijos, Panevėžio, Petrašiūnų, Linkuvos, Joniškio, Žeimelio.

Siaurųjų geležinkelių traukinių greitis būdavo nedidelis, nuo Šiaulių iki Biržų 110 kilometrų atstumą traukinukas įveikdavo beveik per penkias valandas, važiuodamas 16–17 kilometrų per valandą greičiu.

Šiaulių krašto geležinkelio stotys

Šiaulius galima pasiekti automobiliu, oro transportu ir geležinkeliu. Ilgą laiką svetur gyvenantys miesto svečiai ir aplinkinių miestų bei miestelių gyventojai į Šiaulius atvykdavo tik vieškeliu ir geležinkeliu. Pastarasis ilgą laiką buvo patogiausia susisiekimo priemonė.

Dar 1871–1873 m. per Lietuvą (Mažeikius, Šiaulius, Radviliškį, Kėdainius, Kaišiadoris) buvo nutiestas Liepojos – Romnų geležinkelis. 1871 m. rugsėjo 4 d. pradėjo veikti Liepojos – Romnų geležinkelio linijos Kaišiadorių – Liepojos ruožas, einantis per Šiaulius. 1873 m. lapkričio 1 d. atidaryta Liepojos-Romnų geležinkelio atšaka Radviliškis-Kalkūnai (Гуковский К. Шавелский уезд. Ковно, 1896, p. 16-17). Šiauliai buvo sujungti su Vidurio Rusijos rajonais, Latvija, Gudija, Ukraina.

Taigi pirmasis traukinys Šiauliuose pasirodė prieš 150 metų. 294 kilometrų ilgio Liepojos geležinkelis, o kartu ir Šiaulių geležinkelio stotis, prekiniam ir keleiviniam eismui buvo atidaryta 1871 metų rugpjūčio 4 d. Atidarymo ceremonijoje buvo numatyta vienu metu iš abiejų geležinkelio ruožo galų išleisti traukinius, kad jie susitiktų pusiaukelėje – Šiauliuose. 1871 m. išlikusioje fotografijoje užfiksuotas pirmasis pro Šiaulius einantis traukinys ir tolimesniame plane – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, užmiestinis kelias tarp Talšos ežero ir Prūdelio. Už kelio matyti miškas, priemiesčio laukai (Vaitekūnas V. Iš albumo. „Švyturys“, 1978 Nr.18, p. 30).

1871 m. nutiesus geležinkelį ir pastačius mieste geležinkelio stotį, išaugo Šiaulių kaip regiono centro reikšmė, išsiplėtė jo prekybiniai ryšiai. Geležinkelis leido patogiai susisiekti su Rusijos imperijos žaliavų ir pramonės rajonais. Iš jų miestas gaudavo nemažą dalį žaliavų, maisto ir žemės ūkio produktų, pramonės prekių.

1916 m. rudenį nutiestas Tauragės-Šiaulių-Mintaujos geležinkelis. Įrengtos didelės geležinkelio dirbtuvės. 1924-1926 m. buvo nutiesti 56 km ilgio Šiaulių-Telšių, o 1930-1932 m. – Telšių-Kretingos 71 km geležinkelio ruožai (iš viso 127 km), kurie sujungė Šiaulius su Klaipėda. Šis geležinkelis sutrumpino kelią iš Šiaulių į Klaipėdą – nereikėjo naudotis Latvijos geležinkeliu (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 131).

Jau 1921 m. kursavo greitasis traukinys Kaunas – Šiauliai, jis kelią įveikdavo per 3,5 val.

Šiaulių geležinkelio stotis buvo pastatyta XIX a. dabartinėje vietoje. Čia buvo keleivių laukiamosios salės, bilietų kasos, kambariai stoties viršininkui ir personalui, budėtojams, kasininkėms, peronas. Keleivių patogumui buvo įrengtos I, II ir III klasės keleivių laukiamosios salės, spaudos kioskas, bufetas, įvairios pagalbinės patalpos, vėliau buvo įvestas telefonas. Stotis ne kartą buvo remontuojama, tačiau jos išorinis vaizdas smarkiai nepakito. 1934 m. vasarą buvo sutvarkytas ir išgrįstas Šiaulių geležinkelio stoties peronas, jo aplinka (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m., p. 150).

1967 m. rekonstruoti geležinkelio stoties rūmai. 1971 m. rugsėjo 4 d. minint Šiaulių geležinkelio stoties 100-ąsias įkūrimo metines atidarytas Šiaulių geležinkelių muziejus. 2014 m. muziejus rekonstruotas ir perkeltas į AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Šiaulių geležinkelių infrastruktūra“ teritoriją. Ekspozicijoje galima susipažinti su geležinkelių istorija nuo 1871 m. iki šių dienų, sukaupta daugiau kaip 6000 eksponatų. 2008 m. pagal Europos Sąjungos programą atlikta geležinkelio stoties ir perono rekonstrukcija.

––

Petrui Kaminskui sudaryti katalogą „Lietuvos geležinkelio stotys Lietuvoje 1879–1945“ savo rinkiniais ir informacija prisidėjo Algimantas Antanavičius iš Alytaus, Remigijus Barkus, Arijus Ivaškevičius, Gediminas Kaminskas, Aristidas Kildušis, Jonas Nekrašius, Vilius Puronas, Arvydas Skerys, Dainius Šidagis, Alina Šivickaitė, Almantas Šlivinskas, Vladas Vertelis iš Šiaulių, Zigfridas Jankauskas, Vilius Kavaliauskas, Henrikas Kerulis, Saulius Kruopis, Aleksandras ir Darius Kubilai, Vyčius Ramanauskas, Diana Stapulionienė, Laimutis Stapulionis, Paulius Steponavičius, Dainius Stumbras iš Vilniaus, Raimundas Jucius iš Gargždų, Rolandas Juknevičius iš Zarasų, Arvydas Jurkaitis iš Utenos, Leonas Karaliūnas iš Joniškio, Ruslanas Kirejevas iš Lentvario, Jonas Kiriliauskas iš Kuršėnų, Jonas Palius iš Kauno, Emilija Stanevičienė iš Linkuvos, Alvydas Šalkauskas iš Telšių, Sigitas Šimkus iš Radviliškio, Saulius Šivickas iš Pasvalio, Mantas Vaitiekūnas iš Marijampolės, Gintaras Virkštas iš Plungės ir kt. Taip pat įvairią medžiagą ir informaciją suteikė Kretingos muziejus ir Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus. P. Kaminskas dėkoja visiems šiems asmenims ir organizacijoms bei visiems kitiems prisidėjusiems prie šio katalogo sudarymo, paskolinusiems fotografijas ar jų skaitmenines kopijas.