Naujausios
Atlieka muziejaus funkcijas
– Gimėte Šiaulių rajone, gyvenate Kuršėnuose. Esate sėslus žmogus?
– Sunku pasakyti. Kiek savo giminės istoriją „pakasinėjau“, proseneliai nuo Šiaulių atėjo į Kuršėnų pusę, toli mūsų giminė nenukeliavo.
Nuo XIX amžiaus antros pusės abu proseneliai, Šiaulių miesto miestiečiai, patraukė į tą pusę. Iš mamos pusės nuomojosi Kvietkelių palivarką, o tėvo – per Kuršėnus nukeliavo link Raudėnų, paskui grįžo atgal link Kuršėnų.
– Sakoma, šiaučius be batų, kriaučius be drabužių. Jūs – istorikas su ištirta savo šeimos istorija?
– Ne visai. Tiek, kiek pats galėjau, kiek per bažnytines knygas radau. Dabar reikėtų važiuoti į Vilniaus archyvus, kelti Šiaulių miesto miestiečių sąrašus ir žiūrėti, kaip atsitiko, kad proseneliai tapo miestiečiais. Miestiečiais paprastai tapdavo, kai užsirašyti reikėdavo ir neįrodydavo bajorystės.
– Ar jaučiate didesnį žmonių susidomėjimą savo šaknimis?
– Taip, man skambina, ateina, klausinėja. Mes neturime muziejaus, juokiuosi, kad atlieku muziejaus funkcijas.
Kažkam reikia padėti senelį surasti, tai giminę pasižiūrėti. Turiu kažkiek šaltinių arba patariu, kur bandyti pradžiai pasiieškoti, nes yra suskaitmenintos bažnyčios knygos.
– Kaip nutiko, kad Kuršėnuose nėra muziejaus?
– Muziejaus, be abejo, reikėtų, nežinau, kiek yra vietų, kur nėra muziejaus. Tarkime, Papilėje yra muziejus, Viekšniuose, ko gero, trys muziejukai. Kuršėnai – 10 tūkstančių gyventojų ir kažko panašaus į muziejų nėra.
Gal dvare bus kažkas steigiama, planų dabartinių nežinau.
Iškėliau klausimą ir dėl Kuršėnų pirmojo paminėjimo datos, buvo kreiptąsi į archyvą, patvirtinta ankstesnė data (1563 metai).
– 1985 metais baigėte Šiaulių K. Didžiulio politechnikumą, tapote techniku-technologu. 1996 metais Vilniaus universitete baigėte istorijos studijas. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo istorija?
– Dar kokioje 5 klasėje viena mokytoja sakė, kad būsiu istoriku. Kai gaudavau istorijos vadovėlį, kaip įdomų romaną perskaitydavau. Būdavo, kad 7–8 klasėje mokytojas klausdavo, ar nenoriu naują pamoką papasakoti? Atsistojęs pasakodavau, man parašydavo penketą.
Kartais drįsdavau mokytoją pataisyti, jeigu neteisingą datą pasakydavo. Mokytojas pasižiūrėdavo į knygą, jei mano teisybė, parašydavo be žodžių penketą.
Politechnikume nelabai su istorijos mokytoja sugyvenome, man atrodo, trejetą iš istorijos egzamino parašė, nes norėjau nusirašyti – Kubos revoliucijos datą buvau pamiršęs.
Po armijos sugalvojau, kad reikėtų grįžti prie istorijos mokslų. Įstojau į Vilniaus universitetą, mokiausi dešimtukais.
Armijoje teko tarnauti tokioje vietoje, kad turėjau daug laiko skaityti. Tarnavau Šiaurės laivyne, būdavo, kad daugiau nei pusę metų jūros užšąlusios, mes – ant kranto. Į budėjimus nešdavausi knygas. Nebuvo galima neštis, bet nešdavausi, karininkai žinodavo, leisdavo. Žinodavo, kad ne miegu budėjime, o skaitau, kad ir pažeisdamas tvarką. Labai daug perskaičiau ir klasikinės literatūros, dar labiau susidomėjau istorija, skaitydavau ir filosofiją.
Interesai niekur nedingo – šalia istorijos visada yra kažkas iš literatūros, filosofijos, kultūros istorijos.
– Studijuodamas jau turėjote tvirtą pagrindą?
– Per egzaminą buvo susirinkęs konsiliumas, kokį man pažymį rašyti. Atsimenu, profesorius A. Bumblauskas klausė, ar į pirmąjį aukštąjį įstojau. Pakraipė galvą, sakė rašyti (dar buvo penkiabalė sistema) penketą.
– Kokia tema rašėte baigiamąjį darbą?
– Apie Šiaulius: „Šiaulių miesto urbanistinė raida 1940–1990 metais“. Skaičiavau visus Stalino paminklus, statybas, miesto plėtrą pagal planus. Buvo mintis, gal verta šį darbą išleisti, bet reikėtų perrašyti, nes 1996 metais dar su mašinėle spausdintas. Pačiam patiko, kai į temą įsigilinau. Tipinė statyba, architektūros kaita, kokie privačių namų katalogai buvo. Stalino laikais savavališkos statybos vyko – atrodo, negali būti, bet buvo – visokių tokių istorijų yra.
Dvarų atradimai
– Kuo svarbi lokalinė istorija?
– Lokali, vietos istorija ateina iš prancūzų, Analų mokyklos. Lietuvių kalba yra išėjusi Ammanuel'io Le Roy Ladurie knyga „Oksitanijos kaimas Montaju: 1294–1324“, mažo kaimelio istorija. Parašyta visa monografija ir tokių pavyzdžių yra labai daug. Į vietinę istoriją galima pažiūrėti įvairiais aspektais.
Prieš porą metų visuomenei skaičiau paskaitą apie 1918 metų Kuršėnų krašto įvykius, po metų planavau skaityti apie 1919 metus. Paskaitos nebuvo, bet rinkau medžiagą ir išleidau knygutę apie vienus metus Kuršėnų krašte – „1919-ieji Kuršėnų krašte (arba kieno šiandien bus valdžia)“. Tokiame nedideliame areale galima parašyti daugiau nei 100 puslapių knygutę.
Lokali istorija dažnai nežinoma, žmonės paskaitę labai nustemba, kad čia kažkas įdomaus buvo – ne tik didžioji politinė istorija.
– Jūsų nagrinėjamos temos labai įvairios, tarp jų – ir Kuršėnų vyniotinio istorija. Kulinarija irgi gali būti istoriko tyrimo objektas?
– Man visą laiką būdavo taip – ko trūksta, turiu pasirašyti. Vaikystėje, jeigu trūkdavo nuotykių romano, rašydavau, kaip dabar sakoma, į stalčių.
Kai buvo siekiama ilgiausio Kuršėnų vyniotinio rekordo, pradėjau ieškoti medžiagos. Niekur nieko nėra. Vieną dieną bar bar bar į duris – pas mane ateina Kuršėnų vyniotinio autorė, sužinojusi, kad klausinėju žmones! Mūsų pokalbis užvedė ant kelio, po truputį nustatėme vyniotinio gimimo datą, padarėme ekskursiją. Aš pats vedu ekskursiją po Kuršėnus – per maistą, per vyniotinį papasakoju visą Kuršėnų istoriją.
– Ar lokalios istorijos tyrimai stiprina krašto žmonių tapatybę?
– Aš galvoju, taip. Pasirodo, ir pas mus ne iš kelmo spirtų žmonių buvo! Kiti randa ir savo protėvius. Kaip ir su paskutine dvarų knyga – žmonės iš anksto pradėjo klausinėti, kada ji išeis. Iš Vilniaus, Anykščių prašė atsiųsti knygų – bajorų giminės paplitusios. Ir pats buvau gerąja prasme šokiruotas, kokių buvo atradimų, apie kuriuos niekas iki tol nekalbėjo.
– Kokie tai atradimai?
– Dvaruose gyveno žmonės, kurie įnešė didelį indėlį į Lietuvos ir net Europos kultūros istoriją.
Prie Kuršėnų buvo Ketūnų dvaras. Apie Narbutų meno galeriją Ketūnų dvare rašė profesorius Egidijus Aleksandravičius knygoje „Prieš aušrą“. Iš tos galerijos ant litų keliavo S. Daukantas (vienintelis jo portretas Lietuvoje toje galerijoje ir buvo), M. Valančius.
Išmirus Narbutų giminei, vedybomis dvarą perėmė Jakubauskių giminė. Vienas iš paskutinių Jakubauskių, Edmundas Jakubauskis, buvo tarpukario lenkų dienraščio „Dzien Kowienski“ redaktorius. Pasitraukė 1944 metais į Vakarus, gyveno Australijoje, darbavosi pas J. Giedroicą legendiniame lenkų žurnale „Kultura“.
J. Giedroicas laiškuose Č. Milošui nuolat užsimena, kad turi vienintelį bendradarbį, mokantį lietuviškai, Lietuvos aktualijomis rašantį – E. Jakubauskį arba, kaip jis pasirašinėjo slapyvardžiu pagal prosenelės iš kunigaikščių giminės pavarde – E. Žagiell.
Iš Gergždelių dvaro buvo Antanas Korabievičius, „Šiaulių krašte“ buvo mano straipsnis apie garsiausią tarpukario vežėją – daktaras A. Korabievičius tarpukariu, kai Lenkiją valdė Juzefas Pilsudskis, turėjo vežiką Juozą Pilsudskį. Apie tą J. Pilsudskį rašė net Lenkijos spaudoje!
Antanas Korabievičius, gydytojas, turėjo gerą praktiką Sankt Peterburge, o atostogoms su šeima važiuodavo ne į užsienius, o į Gergždelius.
Antano Korabievičiaus sūnus Vaclovas Korabievičius buvo baigęs Vilniaus universitetą, mediciną ir etnografiją, buvo įžymus keliautojas po visą pasaulį, parašęs per 20 knygų, sukaupęs įspūdingą primityvaus meno kolekciją (paskui padovanojo Lenkijai).
Mane buvo susiradę jo giminės iš Anglijos, prašė papasakoti, atsiuntė nuotraukų.
Kitoje pusėje Kuršėnų, link Drąsučių, buvo Kalviškių dvaras. Jis visiškai sunaikintas. Ten buvo garsi Laucevičių giminė.
Tas pats mūsų Kuršėnų dvaro Jurgis Gruževskis. Jų, Kauno gubernijos dvarininkų, požiūris į Lietuvos besikuriančią valstybę labai skyrėsi, prieštaravo Vilniaus gubernijos Lietuvos dvarininkams, jie sakė, kad reikia pripažinti Lietuvos valstybę. Jurgis Gruževskis kartu su Steponiškės dvaro Juozapu Kibortu 1918 metų lapkričio mėnesį ėjo pas J. Basanavičių ir A. Smetoną prašytis į tarybą, bet juos atstūmė. Tas pats J. Gruževskis rėmė atsikūrusios Lietuvos Kuršėnų valsčiaus tarybą, kai trūko pinigų atlyginimams mokėti, pats buvo išrinktas į pirmąją demokratiškai išrinktą Kuršėnų valsčiaus tarybą 1920 metais.
Mano minėtas J. Kibortas buvo Kauno gubernijos žemvaldžių sąjungos pirmininkas. Steponiškės dvaras yra labai įdomus savo istorija, jis priklausė Bilevičiams, o Bilevičiai buvo labai glaudžiai susiję atšaka su Pilsudskiais.
Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis, kai mokėsi gimnazijoje, atvažiuodavo pas dėdę prie Kuršėnų į Steponiškės dvarą leisti vasaros atostogų. Dvaras buvo įspūdingas, augo didžiausias Pabaltijyje antaninių obelų sodas, įspūdingi rūmai.
Ir čia tik trumpai – kiek ir kokių galima atrasti įdomių istorijų! Kuršėnų krašto dvarai yra netyrinėti, mano knyga praktiškai pirmas žingsnis. Yra parašyta atsiminimų, kuriuos galbūt reikėtų išleisti: apie mūsų kraštą rašo Edmundas Žagiell, Vaclovas Korabievičius.
Lapkasių dvarą irgi galima paminėti, Vaižgantas atvažiuodavo, kai metus laiko dirbo Micaičių parapijoje. Dvare buvo didelė biblioteka, o savininkai Janavičiai turėjo namus Liepojoje, Šiauliuose. Iš to dvaro buvo kilęs socialistas Liudvikas Janavičius.
Paskui dvaras vedybų keliu atiteko Dovoinoms-Silvestravičiams. Aleksandras buvo garsiojo Mečislovo Dovoinos-Silvestravičiaus pusbrolis, rašė į XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje lenkų leistą daugiatomę enciklopediją „Geografijos žinynas“. Rašė ir į to meto lenkų spaudą, už vieną straipsnį buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, labai išgyvendamas, kad teks sėsti į kalėjimą, 1911 metais mirė.
Kai pradėjau tyrinėti mūsų kraštą, lyginau su H. Senkevičiumi, kuris rašė apie Kėdainius, kad buvo Liauda – šlėktų dvarų, dvarelių.
Apie Kuršėnus irgi buvo per 70 dvarų, dvarelių buvo, savotiška Liauda.
Dar į tarpukario pabaigą vietiniai tautininkai piktinosi, kad lenkai tebekalba lenkiškai. O XIX amžiaus pabaigoje, net XX amžiaus pradžioje, sakydavo, kad paskutinis elgeta kalba lenkiškai Kuršėnuose. Taip skirdavo Kuršėnų elgetas nuo kitų.
Kraštas buvo sulenkėjęs. Teko palyginti atsikuriančios Lietuvos savivaldą. Tie, kurie kūrė Kuršėnų miesto savivaldą, tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, protokolus rašė lietuviškai, o kunigas bažnyčios knygas pildė rusiškai – dar 1919 metais tokie dalykai vyko. Bet save laikė lietuviais, kad ir lenkiškai kalbėjo.
– Kiek dvarų aprašėte?
– Knygoje aprašyta per 70. Kiti smulkesni, jų dabar nė ženklo nėra. Bandžiau pagal XIX amžiuje leistas Kauno gubernijos žemvaldžių knygas susekti maždaug kas, kur, kaip, naudojausi G. Blaščiko 6 tomų Žemaitijos bajorų herbynu.
Išlikę prieš dvarų parceliaciją daryti 1923 metų gyventojų surašymo duomenys. Norėjau bent lokalizuoti, nes prie kiekvienos gyvenvietės parašyta, koks atstumas buvo iki Kuršėnų geležinkelio stoties ir iki Kuršėnų pašto. Taip maždaug galima orientuotis, kur yra buvęs dvaras, dvarelis ar palivarkas.
Knyga – kaip pirmas žingsnis. Parašiau platesnį įvadą, iki 100 puslapių, apie dvarus, pasisteminau. O antroje knygos dalyje dvarai išdėlioti abėcėlės tvarka.
– Knygą pavadinote „Pamiršti nepamiršti Kuršėnų krašto dvarai“. Visgi labiau pamiršti ar ne?
– Ko gero, kad labiau pamiršti. Dabar prisikelia Kuršėnų dvaras, bet tik du ansamblio pastatai – oficina ir pagrindiniai rūmai. Išlikęs Paežerių dvaras, buvo atsiradę savininkai iš Prancūzijos, Nagurskių palikuonys. Dvarą sudarkė šalia pastatyti mūriniai pastatai.
Labai gaila, kad Steponiškės dvaras yra sugriautas, likę tik laiptai. Iš mūrinukų dar yra Žaigėnų dvaras, kažkas yra privatizavęs. Ne per seniausiai Smilgiuose pardavė buvusį Ščensnovos dvarą.
Dar neminėjau Milvydų dvaro, jame paskutinius dvejus metus praleido kalendorininkas Laurynas Ivinskis. Dvaro pastatas su kumetynu išlikęs, bet gyventojų labai nuniokotas.
Naujųjų Guragių dvaras irgi turi savininkus, labai nugyventas. Vasarą buvau nuėjęs, leido savininkai fotografuoti, kas išlikę. Medinis gražus buvęs dvaro pastatas.
Čiuinių dvaras, priklausęs Ketūnams, buvo mokykla. Dabar įlūžęs stogas, irgi niekam nereikalingas. O buvo gražus, mūrinis, akmeninis rūmas.
Prastai su paveldu – kaip kad Gruzdžiuose, išlikęs visas ansamblis, o niekam nereikalingas.
– Ko trūksta – valstybės ar pačių savininkų tinkamo požiūrio?
– Sunku pasakyti. Kai pasižiūri sėkmės istorijas, Pakruojo ar Ilzenbergo, kitų dvarų, turi būti savininkas, kuris užsuktų dvaro gyvenimą, kad dvaras prisikeltų.
Galbūt trūksta valstybės programų. Nežinau, bet gaila, kad paveldas pas mus rajone taip nyksta.
Literatūra – visada šalia
– Minėjote, jog sulaukiate užklausų iš užsienio. Ar dažnai atsišaukia buvusių dvarų savininkų palikuonių?
– Kreipėsi iš Gergždelių Antano Korabievičiaus dukros palikuonys, Irenos Šackos palikuonys – pagal straipsnį „Šiaulių krašte“ mane susekė ir parašė, paprašė duomenų. Atsiuntė savo senelio, mamos nuotraukų.
O su lietuviais (lyg iš Kanados) ne apie dvarus, o apie Pavenčių cukraus fabriko kaminą diskutavome. Žinoma tokia istorija, kad asmuo traukėsi į Vakarus, sėdėjo lyg Sedoje daboklėje su vokiečių karininku, kuris esą nesusprogdino Pavenčių cukraus fabriko kamino. Manęs klausė, kas tą kaminą iš tikrųjų susprogdino?
– Pavyko rasti atsakymą?
– Bandau rašyti Pavenčių cukraus fabriko istoriją, renku medžiagą. Kolekcininkas Petras Kaminskas nuotraukų atsiuntė. Turbūt pirmas mano tyrimas, kur daug medžiagos, gal ir iki to kamino prieisiu.
Man atrodo, kad niekas kamino nesusprogdino. Iš trijų cukraus fabrikų – Panevėžio, Marijampolės ir Kuršėnų, Kuršėnų pradėjo dirbti jau 1944 metų rudenį. Jei, kaip rašo, taip baisiai būtų buvęs susprogdintas, niekaip nebūtų galėjęs taip greit pradėti dirbti.
Pavenčių cukraus fabrike karo metais buvo ir žydų getas, prie fabriko – karo belaisvių vokiečių stovykla. Ir tokių skaudžių istorijų yra.
– Kas dar išskirtinio Kuršėnų istorijoje nepelnytai pamiršta?
– Man labai patinka tarpukario istorija, vis ją norisi gvildenti. Jei, tarkime, V. Drėma parašė „Dingęs Vilnius“, visas Kuršėnų kraštas yra dingęs. Kuršėnai irgi buvo labai sugriauti 1944 metais. Gražūs Kuršėnai buvo tarpukariu, gatvės grįstos, betoniniai šaligatviai, kai atsirado cukraus fabrikas, išvis gyvenimas kitaip pasisuko. Viso to neliko.
Turiu parašęs rankraštį apie centrines Kuršėnų gatves, buvau parašęs knygą „Visi keliai veda į Kuršėnus“ apie krašto senuosius kelius į Kuršėnus, dabar būtų kelionė į miesto centrą pagrindinėmis gatvėmis.
Kai laidai „Stop juosta“ ruošėmės filmuoti apie Kuršėnų modernistinę architektūrą, suskaičiavome tik 3–4 pastatus. Vienas iš pastatų prie bažnyčios, buvęs rentgenas. Kaip Pakruojis turi sinagogą, Kuršėnai galėtų turėti mažą šedevriuką. Ten buvo lietuvių akcinės bendrovės „Vienybė“ parduotuvė, modernistinis pastatėlis. Jei Savivaldybė parduos, galime prarasti miesto uogytę.
Juk buvo Genovaitės Jacėnaitės namas išlikęs, buvo galima padaryti kultūros vietą su keramikos galerija. Jo vietoje lyg medklinika statoma, nugriovė.
– Nemažai dėmesio skiriate Nepriklausomybės kovoms Kuršėnų krašte. Ši tema irgi anksčiau nebuvo nagrinėta?
– Ne, nebuvo. Istorinės publicistikos knygoje „1919-ieji Kuršėnų krašte (arba, kieno šiandien bus valdžia)“ pasirinkau metraščio pasakojimo stilių, įdėjau įvykių kalendorių. Knygelę skliausteliuose ir pavadinau „kieno šiandien bus valdžia“, nes valdžia ar ne septynis kartus keitėsi 1919 metais.
Pakėliau bažnyčios mirimų knygas, pasižiūrėjau, ar daug smurtinių mirčių. Radau vieną žmogų, mirusį iš išgąsčio. Simboliška.
Dar „ispanka“ 1918–1919 metais siautėjo, pandemija, jos skaičiai. Visokių pasižiūrėjimų yra – vieniems metams, sakyčiau, visai neblogai išėjo.
Kaupiu archyvinę medžiagą, nes turiu didelį norą dar parašyti apie Kuršėnų pokarį, nes irgi labai mažai nagrinėta tema.
– Nepriklausomybės kovų temą tęsiate ir naujausiame romane „Su apkasų smarve. Pirmųjų Lietuvos savanorių istorija“. Ėmėtės grožinės literatūros?
– Romanas paremtas faktais, parašytas naudojant įvairius šaltinius. Pasiimu du laikotarpius – 1935 metų vasarą ir 1919 metų vasarą. Du žurnalistai, lietuvis ir žydas, važiuoja į provinciją ieškoti prisiminimų apie Nepriklausomybės kovas.
Knygoje truputį ir apie mūsų krašto, Šiaulių, Kuršėnų, Kužių, partizanus užsimenu. Ilgai rašiau, gal 11 metų su priebėgomis. Parašau, pametu, parašau, pametu.
O literatūra visą laiką buvo, niekur nepabėgo, nuo maždaug 2006 metų. Anksčiau intensyviau „Šiaurės Atėnuose“ publikuodavau savo esė, gal reikėtų surinkti išsibarsčiusį rinkinuką.
Kitų metų pradžioje turėtų išeiti dar vienas mano romanas – apie sausio 13 įvykius. Teko pabūti tą naktį S. Konarskio gatvėje. Cituoju ir to meto laikraščius, nes turiu sukaupęs didelę kolekciją. Seniai brandinau mintį, pradėdavau, vis netinka. Turbūt 20 metų.
Dabar istoriniai romanai populiarūs, K. Sabaliauskaitė žanrą išpopuliarino. Man atrodo, kad trūksta pasakojimų apie savanorius, tad dar visokių minčių turiu.
– Talkinote ir išleidžiant Alekso Šemetos knygą „Eilinio partizano atsiminimai“ (sudarytoja Jolanta Mažylė) apie Kužių partizanus.
– Šemeta dar tarpukariu buvo parašęs prisiminimus, J. Mažylei atidaviau, ką turėjau, galėjo lyginti su Amerikoje parašytais, jau vėlesniais prisiminimais.
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo garsinamos savanorių kovos, dabar jas labiau nustūmė pokario kovų naratyvas?
– Reikia kalbėti apie dabar labai populiarią istorinę atmintį, jos įprasminimą.
Buvo 100 metų programa, galėjome nepriklausomybės kovas labiau paminėti. Pakabinome lentelių su Vyčio kryžiaus kavalieriais. Man gaila, kad nė viena televizija nesugeba susukti filmo apie savanorių kovas, kuris paveiktų žmonių sąmonę.
Tuo metu Lietuvos, kaip teritorijos, suvokimas buvo sudėtingas, perfrazuojant Bibliją, pradžioje buvo žodis, kol Lietuva tapo kūnu, reikėjo daug laiko.
Šviesaus atminimo profesorius Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad jam 1918–1919 metų lietuvis savanoris yra vertesnis už visus Lietuvos kunigaikščius. Taip pasakė medievistas – istorikas, kuris tyrinėja viduramžius. Man labai patiko šis pasakymas.
– Apibendrinant – Kuršėnai turtingi istorija, tik potencialas kol kas neišnaudotas?
– Taip. Ir dar didelė bėda, kad mažai ką turime parodyti, mažai išlikę. Kai vedame ekskursijas, turime įjungti daug fantazijos.
Per mažąją architektūrą, per kitus dalykus galėtų Kuršėnai atrodyti visai kitaip su savo kultūrine atmintimi ir pasakojimu.
Daug priklauso nuo vietos entuziastų. Istoriją rašyti, kad ir tokią, kaip aš kad rašau, istorinę publicistiką, yra sunkus darbas, kartais dėl vieno sakinio visą papildomą knygą reikia perskaityti. Jei būtų muziejus, gal būtų paprasčiau.
xxx
BIBLIOGRAFIJA
1. Savęs okupacija (esė rinkinys) (2009);
2. Ženklai. Gyvenimo daugiabutyje kronikos (novelių rinkinys) (2012);
3. XIX a.–XX a. pirmosios pusės Kuršėnai. Gyvenimo fragmentai, laikas ir žmonės (2014);
4. Kuršėnų bibliotekos istorija (žmonės, knygos, laikas) (2015).
5. Visi keliai veda į Kuršėnus (istorinės kultūrinė išvykos) (2018).
6. „Kuršėnų vyniotinio“ istorija (2018).
7. Švento Florijono legionas. Gaisrinės istorija: seniau ir dabar – Lietuvoje, Šiaulių rajone ir Kuršėnuose (2019).
8. 1919-ieji Kuršėnų krašte (arba, kieno šiandien bus valdžia) (2019).
9. Su apkasų smarve. Pirmųjų Lietuvos savanorių istorija (romanas) (2020).
10. Pamiršti nepamiršti Kuršėnų krašto dvarai (2020).
J. Kiriliauskas yra ir septynių knygų bendraautorius.
