Naujausios
– Kaip latviai atsirado Lietuvoje (ir Vismantuose)? Kokias tradicijas išlaikė uždaroje bendruomenėje?
– Po lemiamo Saulės mūšio 1236 metais, kai Livonijos ordinas buvo nugalėtas, kryžiuočiai palaipsniui didino jėgas – XIII amžiaus pabaigoje daug žiemgalių su visais savo daiktais („visu mantu“) pajudėjo į pietus, į šiandieninę šiaurinę Lietuvos dalį, konkrečiau – Vismantus ir Papilę, kur dar šiek tiek latvių bendruomenių apsigyveno ir apie 1860 metus.
Jie gyveno uždarai, išlaikydami latvių mazgų rašto tradiciją ilgiau nei daugelyje Latvijos regionų, kuriuose sparčiai augo žmonių raštingumas, nes nuo XVII amžiaus pabaigos pradėjo veikti paprapijinės pradžios mokyklos latvių valstiečiams vokiečių kalba, o vėliau, XIX amžiuje, latvių kalba.
– Latvių mazgų raštas – kas tai?
– Tai informacijos gavimo ir išsaugojimo būdas, kurį naudojo latviai, supindami mazgų rinkinį į kamuolį, kuris vėliau išvyniojamas – slenkant pirštų galiukais.
Šis raštas atsirado anksčiau, nei vokiečiai įvedė abėcėlės rašymo tradiciją Pabaltijo kraštuose, jo atitikmenų yra senovės inkų imperijoje, Kinijoje, Japonijoje ir kitose pasaulio dalyse.
– Papasakokite apie Joną Brinkį ir jo raštą.
– Kraštotyrininkas J. Brinkis vadovavo „Saulės“ bibliotekai Vismantuose ir turėjo galimybę rinkti tautosaką, įskaitant ir latvių mazgų rašto pavyzdžius, būdingus vietos gyventojams.
Trys Vismantų kilmės fonografiniai raštai buvo visiškai išsaugoti: Debeikos (11 mazgų rinkinių), Brinkio (20 mazgų rinkinių), Krauksto (32 mazgų rinkiniai).
J. Brinkis turėjo ir daug sudėtingesnių ideografinių latvių mazgų raštų pavyzdžių, kur kiekvienas mazgas žymi ne tik garsą, bet visą žodį ar net posakį, tačiau jie iki šiol nėra iššifruoti.
J. Brinkis yra pagrindinis žmogus, išsaugojęs latvių mazgų rašto paveldą Vismantuose, kur šis raštas baltų kultūros erdvėje išsilaikė ilgiausiai. Jis paveldėjo mazgų kamuolius iš savo protėvių. Norint juos išsaugoti (siūlai trapūs) laikas nuo laiko reikėjo nukopijuoti mazgų raštų turinį. Juose yra kvietimų, linkėjimų, dainų, biografinės medžiagos, profesinių užrašų ir taip toliau.
– Ar šiandien dar kas nors gali „rašyti“ latvių mazgų raštu?
– Medžio skulptorė Betija Strautniece iš Burtniekų, šiaurinės Latvijos, vaikystėje kartu su močiute patyrė, kaip dainų kamuoliai slenka pirštų galiukais. Ji pateikė papildomos informacijos apie spalvų tipus: balti siūlai – šviesioms, šventoms dainoms, skirtoms pagerbti dievybes (tokias kaip Dievs, Mara ar Laima); žali siūlai – dainoms apie mišką, pievą, gamtą; juodi – liūdnoms ir niūrioms dainoms; mėlyni – vaikiškoms žaismingoms dainoms; buvo naudojami raudoni ir kitų spalvų siūlai.
Per mano tyrimų pristatymus konferencijose Latvijos universitetuose keli profesoriai iš Rezeknės, Jūrmalos ir Rygos prisiminė mazgų raštą iš vaikystės. Bet neišliko nei kamuoliai, nei jų žinios, kaip juos rašyti ir skaityti.
Aš tikiuosi, kad dar yra vietovių ir žmonių, kurie galėtų pateikti žinių apie mums brangų baltišką paveldą. Ši tema galėtų būti mokyklos programose. Pavyzdžiui, surišti mazgų žinutę mylimajam ir laukti atsakymo kamuolio.
